Titulinis
Paveldas žiniasklaidoje
Diana Varnaitė: Naujasis Lietuvos Sąjūdis – kultūros paveldas ir tapatybė

Diana Varnaitė: Naujasis Lietuvos Sąjūdis – kultūros paveldas ir tapatybė

Mūsų kartai žodis „sąjūdis" primena daugiau nei prieš dvidešimt metų vykusius didžiuosius mitingus Katedros aikštėje, Vingio parke. Iki šiol ryškiai prisimename emocingas Laisvės patirtis. Anuomet laisvės Sąjūdis mus vienijo ir telkė apie bendrą idėją, bendrą tikslą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, kai Lietuvos valstybės Nepriklausomybė yra atkurta ir įtvirtina, Sąjūdis išlieka mūsų atmintyje kaip istorinė Lietuvos sėkmė.
 
Tačiau ramybės vis neduoda vienas klausimas: kur dabar ta anuomet išgyventa ir iki sielos pamatų mus sujudinusi Laisvės dvasia? Kur Lietuvos vienybė? Ar neišsibyrėjome barniuose, nepasimetėme interesuose, trumparegiškose nesantaikose? Klausiame ir dažnai nerandame atsakymo.
 
Nes visavertiškai neišgyvename valstybės ir jos teikiamos Laisvės patirties. O dabar ypač svarbu mūsų bendro gyvenimo labui, ypač atsinaujinusios grėsmės iš Rytų (plačiąja prasme) šešėlyje, ieškoti ir branginti tai, kas mus jungia ir tvirtina šviesioje Lietuvos vienybėje. Šiame straipsnyje tiesiog pasidalinsiu keliomis patirtimis ir viltingomis įžvalgomis apie naujai atrandamą Laisvę.
 
Dar visai neseniai visoje Lietuvoje vykusios Europos paveldo dienos „Paveldėkime savo ateitį" tapo tarsi paskutiniu šio straipsnio atsiradimo akstinu. Negalime nepastebėti, kad Lietuvos kultūros paveldo atradimas ir telkimąsis apie jį jau tapo nacionaliniu reiškiniu. Atrodo, kad pagaliau iš tiesų imamės paveldėti savo praeitį, dabartį, ir ateitį vienu ypu – kaip mums visiems brangią Laisvę.
 
Su istoriniu Atgimimo Sąjūdžiu šį naują reiškinį sieju, nes pastarasis yra lyg brandaus telkimosi už Lietuvos valstybės klestėjimą tąsa ir nauja pradžia. Tautos dvasia Atgimimo laikotarpio pabaigoje jokiu būdu nesunyko.
 
Lietuvos istorija iškalbingai įrodo, kad mūsų Tautos dvasia yra gyvybinga, vis naujai sutelkia Tautą valstybės kūrimui. Aišku, per pastarąjį ketvirtį amžiaus mūsų patriotiškumą vis aptemdo chroniškos posovietinės ligos. Sovietinės sistemos reliktai mūsų savimonėje vis kliudo suvokti, kad gyvenimas valstybėje yra didis bendražmogiškas gėris.
 
Tačiau vis garsesnis ir viltį nešantis himno giedojimas, ypač, vis skardesnis „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia" ir „vardan Tos" išduoda, kokia didelė ir brandi Tautos laisvės galia jau veržiasi iš Lietuvos piliečių krūtinių.
 
Dvasines Lietuvos valstybes kūrimo pastangas tenka stebėti iš labai arti. O kaip Kultūros paveldo departamento direktorei kartu betarpiškai piliečių pastangose ir dalyvauti.
 
Kone kiekvieną darbo dieną sutinku žmonių, kurie dalijasi Lietuvos kultūros paveldo atnaujinimo iniciatyvomis darbais ir patirtimis, prašo patarimų, kartu ieškome sprendimų, imamės bendradarbiavimo. Lietuvos žmonių pastangos, jų kūrybiškumas, įgyvendintų idėjų mastas išties įkvepia. Stebėdamasi klausiu savęs: kas yra šių pastangų šaltinis? Randu vieną tvirtą atsakymą: tapatybės paieškos. Lietuviai savo ateities gerovės šaltinio ir stiprybės iš tiesų semiasi iš praeities.
 
Jokiu būdu nereiškia, kad šie paveldą puoselėjantys piliečiai ir Kultūros paveldo departamento darbuotojai nesinaudoja išmaniaisiais telefonais ar kompiuteriais; ar yra kitaip nusiteikę prieš „žmonijos progresą". Žmogus be šaknų yra žmogus be dvasinio pamato. Iš praeities semiamės dvasinių jėgų būti visaverčiais žmonėmis ir piliečiais.
 
Kultūros paveldo atradimo ir puoselėjimo sąjūdis yra tiesiog mums savų dvasios šaltinių įsisavinimas. Tai – lietuviškosios tapatybės tvirtinimas. Tai – mūsų Laisvės turinio ir valstybės galios sutelkimas.
 
Kaskart susitikimuose su aktyviais kultūros paveldo bičiuliais, bendruomenių lyderiais, seniūnais vis klausiu: kodėl jūs taip rūpinatės savo miestelio, kaimelio ar vietovės paveldu? Įdomu pastebėti, kad vis dažniau išgirstu tokius žodžius kaip „dvasinės vertybės", „sava vieta, kurios į nieką kitą neiškeisiu" ir panašiai.
 
Žmonės labai sąmoningai ieško savo šaknų. Savo paveldo, istorijos įsisavinimas ir puoselėjimas jau tampa dalies Lietuvos piliečių gyvenimo būdo dalimi. Sakyčiau, žmonės tiesiog nori būti visaverčiai – tapatūs tam, kuo iš tiesų yra. Ir štai naujienų sraute vis pastebime ne tik atsinaujinusius pastatus, bet ir apie tų pastatų nešamą idėją (KULTŪROS paveldą) susibūrusių žmonių bendruomenę.
 
Taigi, iš praeities kylanti dvasios tradicija suaktualina, įprasmina naują ir savą lietuvišką pasaulį. Apie kultūros paveldą pradėjo telktis visuomenės grupės ir judėjimai, sukviečiantys šimtus piliečių.Keletas ryškesnių pavyzdžių. Kultūros paveldo departamento valstybėje išpopuliarinti ir anksčiau tik Europos paveldo dienoms įprasti pasivaikščiojimai po kultūros paveldo objektus jau pasidarė visuotiniu reiškiniu.
 
Savaitgaliais, ir ne tik, Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galima sutikti gausias nemokamų ekskursijų grupes, kurių nemažą dalį sudaro jaunimas. „Vaikščiotojai", „Ekskursas", „Gatvės gyvos" – šie ir kiti pavadinimai nurodo į reiškinius, kurie yra ne tik savo paveldo pažinimo forma, bet ir gyvas susitapatinimo su paveldėtinomis vertėmis būdas. Gyvas domėjimąsis užkrečia, kultūros paveldo vertės įsisavinamos ir tampa piliečių bendrabūvio kūrybos ir tapatybės dalimi.
 
Kasmet įvairiose Lietuvos vietose rengiami pėsčiųjų žygiai istoriniais atmintinų vietų, liudijančių mūsų Tautos kovas už Laisvę, takais. Lankydami kautynių vietas, Lietuvos karių ir partizanų kapus, piliakalnius ištvermingiausieji nueina dešimtis kilometrų. Ne tik pėsčiomis, bet ir „plieniniais žirgais". Jau kelintus metus iš eilės apie paveldo idėjas susivieniję motociklininkai dideliu būriu keliauja paveldo vertes, o kartu ir gyvenimo prasmes, atveriančiais keliais. Beje, šių metų didįjį vasaros žygį Mototurizmo ralis paskyrė kunigaikščio kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms.
 
Iškalbingos statistikos apie Lietuvos kultūros paveldo atnaujinimą jau negalime nematyti. Tai – solidi tendencija. Tai – Tautos pastanga įsisavinti visavertį dvasinį būvį. Būtent todėl ir drąsiai šį reiškinį vadinu Sąjūdžiu.
 
Jau skaičiuojame antrą tvarkomų ir sutvarkytų dvarų sodybų Lietuvoje šimtą. Atgimę dvarai yra atverti lankymui, poilsiui ir kultūros renginiams, pritaikyti ūkininkavimo, ugdymo reikmėms arba gyvenamajai paskirčiai.
 
Čia dažni profesionalios muzikos festivaliai, vyksta bendruomenės tradicinės ir valstybinės šventės, menininkų kūrybiniai plenerai, amatininkų mugės, įvairūs edukaciniai renginiai.
 
Retas negirdėjo apie keliolika tūkstančių lankytojų kasmet sutraukiančią Tulpių žydėjimo šventę Burbiškio dvare Radviliškio rajone. Tikrą stebuklą sukūrė vietos bendruomenė Gelgaudiškio dvare, išgelbėjusi dvarą nuo „prichvatizavimo", restauravusi jį ir išjudinusi kultūrinį gyvenimą. Ši bendruomenė yra pelnytai pripažinta viena iš mažųjų Lietuvos kultūros sostinių 2016 metais. Kasmet iš visos Žemaitijos ir Lietuvos tūkstančiai klasikinės muzikos gerbėjų plūsta į Plungės dvarą pasiklausyti Mykolo Oginskio festivalio koncertų. Ir taip toliau: perlų atgimstančios Lietuvos piliečių visuomenėje vis daugėja.
 
Verta pasidžiaugti, kad didžioji dalis dvarų vėl žydi būtent privačių savininkų pastangų dėka. Norėčiau paminėti pavyzdingą sostinės verslininkų sukurtą paveldo puoselėjimo istoriją.

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas