Titulinis
KPD apie paveldą
Kauno bernardinų ansamblis

Kauno bernardinų ansamblis – atsakingai restauruotas, išradingai pritaikytas

 
XVI a. pradžioje Bernardinų vienuolyno ansamblis be pilies buvo stambiausias mūrinių pastatų kompleksas Kauno mieste. O mūsų dienomis Kauno Bernardinų vienuolynas ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų kompleksas, paveldosaugininkų nuomone, yra bene vertingiausi Laikinosios sostinės pastatai, išsaugoję daugybę autentiškų dalykų. Tad nieko nuostabaus, kad šios kultūros vertybės restauravimu užsiėmę specialistai apie savo darbą kalba kaip apie nuostabią dovaną ir unikalią patirtį. 
 
Ekskursija su architekte, vienuolyno ir bažnyčios tvarkybos projekto vadove Asta Prikockiene po šį kompleksą palieka neužmirštamą įspūdį – na, kas gali geriau parodyti penkių šimtų metų amžiaus kūrinį, jei ne žmogus, savo rankomis ne sykį čiupinėjęs kiekvieną vertingą elementą?
 
„Nuo šio vienuolyno prasidėjo mūrinė Kauno senamiesčio statyba", - sako Asta, stovėdama prie vienoje iš vienuolyno erdvių atidengto mūrinio namelio frontono. Pasak architektės, vienuolynas ėmė kilti gavęs sklypą kartu su minimu nameliu. „Pagal mūrą, skiedinį, plytų rišimą namelis datuojamas XVI amžiaus pabaiga. Ar tik jis nebus pirmasis mūrinis Kauno namas? – svarsto architektė.
 
1471 m. pradėta statyti mūrinė Šv.Jurgio bažnyčia, kuria naudojosi vienuoliai bernardinai, 1503 metais ji jau veikė. Prie bažnyčios iškilo mūrinis vienuolyno pastatas, išlaikęs daug gotikos elementų. Gotikinio pobūdžio bažnyčia istorijos bėgyje ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, karų ir buvo perstatyta. 1812 m. Napoleono armija bažnyčią buvo pavertusi miltų sandėliu. Sandėlio dalia jai teko ir sovietmečiu, kai čia buvo įrengtas vaistų sandėlis. Paskutinį kartą bažnyčia kapitaliai suremontuota 1936 metais. O štai vienuolyne sovietiniais metais veikė aukštesnioji medicinos mokykla.
 
Bažnyčios siena prieš darbus. Bažnyčios siena po darbų. Dailės mokyklos vaikų darbai altoriuose. Grindys prieš. Grindys po.
 
Visi „perliukai" – savo vietose
 
1993 m. ansamblis grąžintas Mažesniųjų brolių pranciškonų ordinui. Iki prasidedant restauracijai Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir dalis vienuolyno buvo avarinės būklės, grėsmė prarasti šį istorinį architektūrinį paminklą buvo reali. Savaime suprantama, čia negalėjo vykti jokia veikla. Situacija ėmė keistis sulaukus iš 2009-2013 m. Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos lėšų 8 milijonų litų kompleksui restauruoti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams – kultūriniam ir piligriminiam turizmui bei visuomenės pažinimui.
 
Trisdešimt metų šį architektūros ansamblį tyrinėjusi ir gerai jį pažįstanti Asta Prikockienė sako, kad vis dėlto per kelis mėnesius parengti techninį projektą pasirodė nemenkas iššūkis. Buvo likviduota avarinė būklė, atlikti restauravimo ir pritaikymo darbai. Pakeistos bažnyčios ir vienuolyno stogų dangos, sutvarkytos kai kurios išorinės sienos, atkurtos istorinio dekoro detalės. Suremontuotos presbiterijos grindys, konservuoti išlikusio altoriaus, choro balkonų ir kt.fragmentai. Sutvarkytos šildymo bei apšvietimo sistemos. Pirmajame ir antrajame aukštuose išlaikyta autentiką - ten liko vienuolynas. Trečias aukštas ir pastogė pritaikyti piligriminiam turizmui bei konferencijoms. Piligrimų namuose įrengta 17 kambarių.
 
Pasak architektės, nors įrengus nakvynės namus ir konferencijų salę vienuolyno patalpos buvo pritaikytos rekreaciniams ir turistiniams tikslams, tačiau čia išlikęs autentiškas kultūros paveldas dėl to tikrai nenukentėjo: „Stengėmės kiekvieną atrastą „perliuką" išsaugoti ir parodyti taip, kad piligrimų namų svečiai pasijaustų šio unikalaus ansamblio istorijos bei kultūros dalimi".

O tų „perliukų" išties netrūko. Restauratoriai džiaugėsi galėdami sugrąžinti į seną vietą - ant Šv. Jurgio kankinio bažnyčios stogo -- du per karą nukentėjusius kryžius, kurie buvo atkurti. Vienuolyno teritorijoje archeologinių tyrinėjimų metu atrastas XIV a. kultūrinio sluoksnio fragmentas, keramikos šukių. Kieme archeologai aptiko apie dvidešimt kapų – manoma, itin anuomet nusipelniusių miestiečių. Tvarkantys vienuolyno grindis darbininkai surado krosnies fragmentus, datuojamus XV amžiumi.

Vidiniame vienuolyno kieme modernus liftas įrengtas taip, kad istorinis pastatas liko visiškai nepažeistas, o šį įrenginį bet kada būtų galima išardyti.
 
Nauda ir Kauno miestui
 
Kauno Bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso tvarkybos bei pritaikymo imtasi siekiant labai konkrečių tikslų: prijungti šį objektą prie Bernardinų vienuolių vykdomų sakralinio meno renginių, rekolekcijų, seminarų, diskusijų bei kitų priemonių, vystyti piligrimystės tradicijas, mat piligrimai, keliaujantys į Šiluvą bei kitas Lietuvos šventas vietas, turės galimybę apsistoti Kaune piligrimų namuose. O kadangi piligriminis turizmas nėra susijęs su sezoniškumu, tai visus metus vyksiantys pažintinio turizmo sakraliniai renginiai mažins ir turizmo sezoniškumą Kauno mieste.
 
Kitas labai svarbus turizmo sezoniškumo mažinimo aspektas – išskirtinė Kauno Bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso vieta. Objektas yra gausiai turistų lankomame Kauno senamiestyje Nemuno ir Nėries santakoje šalia Kauno pilies. Kauno regiono turizmo informacijos centras siūlo net 7 ekskursijų maršrutus apiimančius ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios lankymą.
 
Čia bus galima pradėti kelionę po Lietuvą bernardinų takais. Sukūrus ir atkūrus Bernardinų takus – sutvarkius Šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurto vienuolių ordino vienuolynus Lietuvoje, susiformuos sakralinis kelias, aktualus šio ordino nariams, sakralinio meno tyrėjams, pažintinio turizmo dalyviams. Šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordinas yra antrasis pagal dydį katalikų vienuolių ordinas pasaulyje, todėl turi galimybių daryti įtaką formuojant piligrimystės tradicijas Lietuvoje.
 
Piligrimystės ypatumai
 
Kultūros plėtra visuomet vyko kartu su religijos plėtra. Tikėjimo tiesų skleidėjai kartu su religiniais žodžiais atnešdavo į kraštą architektūrą, menus, kultūrą, keitė papročius, atverdavo prekybos kelius. Misionierių keliones kartkartėmis pakartodavo tikintieji, formuodami piligriminius maršrutus. Turizmas sudaro galimybę sueiti į sąlytį su kitokiomis gyvensenomis, religijomis, kitokiais žiūros į pasaulį bei jo istoriją būdais.
 
Tai skatina žmones atrasti save ir kitus kaip individus ir bendruomenes, panirusius į plačią žmonijos istoriją, pažįstamos ir sykiu svetimos visatos paveldėtojus ir bendrai už ją atsakinguosius. Tai leidžia naujai pažvelgti į kitus bei išvengti pavojaus likti užsidariusiems savyje", – 2001 metais rašė popiežius Jonas Paulius II laiške XXII Pasaulinės turizmo dienos proga.
 
Kultūra, religija ir turizmas globalėjant visuomenei vis labiau asimiliuojasi ir yra ne vienas kitą papildantys elementai, bet sudėtinės vienos iš turizmo rūšių dalys. Terminas „turizmas" atsirado tik XIX a. pabaigoje, o masiniu reiškiniu tapo tik po Antrojo pasaulinio karo, tuo tarpu prekybos, mokslo, pažintiniais tikslais žmonės keliavo nuo pat civilizacijų susikūrimo pradžios, o geresnių gyvenimo sąlygų paieška žmones iš vieno krašto į kitą vertė keliauti nuo pat žmonijos atsiradimo.
 
2007 m. spalio 29-31 dienomis Pasaulinė turizmo organizacija Kordoboje, Ispanijoje, surengė tarptautinę konferenciją „Turizmas, religijos ir dialogas tarp kultūrų". Joje pasisakė arkivyskupas Agostino Marchetto, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos sekretorius: „...Kiekvienas žmogus turi poreikį atsiverti transcendencijai ir Absoliutui. Ieškant šio Absoliuto einama skirtingais keliais. Tikintieji ieško „šventos vietos", kur galėtų patirti religinę patirtį, artumą su jų Viešpačiu ir Dievu. Tikinčiųjų kelionė šios trancendentiškos Absoliuto patirties link paprastai yra vadinama „piligrimyste". Dažnai piligriminė kelionė veda žmogų per įvairias šalis, sienas ir kultūras. Religinė motyvacija skiria „piligrimą" nuo „turisto", nors, kita vertus, piligrimines keliones sąlyginai būtų galima pavadinti „religiniu turizmu".
 
Bernardinai Lietuvoje
 
Pranciškonai observantai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, kur juos 1453 m., praėjus vos trejiems metams po pagrindinio reformos organizatoriaus šv. Bernardino iš Sienos kanonizacijos, buvo įkūręs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (šv. Karalaičio Kazimiero tėvo) ir kardinolo Zbignevo Olesnickio pakviestas šv. Jonas iš Kapistrano. Su keliais pranciškonais observantais atvykęs į Krokuvą jis savo pamokslais į observantų gretas patraukė daug universiteto studentų ir kitų jaunuolių, kuriuos priėmęs į ordiną Krokuvoje įkūrė pirmąjį Šv. Bernardino iš Sienos vardo vienuolyną, dėl ko ten gyvenusius brolius imta vadinti bernardinais. Taip pranciškonams observantams Lenkijoje ir Lietuvoje prigijo bernardinų vardas.
Kazimieras Jogailaitis 1468 m. pradžioje paprašė popiežiaus Pauliaus II, kad leistų Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje įkurti po penkis observantų vienuolynus. Popiežius 1468 m. liepos mėn. leido įkurti tik po du vienuolynus, jiems suteikdamas visas prašytas privilegijas. Gavęs šį popiežiaus leidimą, karalius su provincijos vikaru (iki 1517 m. observantų provincijos buvo vadinamos vikarijos, o jų provincijolai vikarais) Marijonu iš Joziorko pradėjo rūpintis vienuolynų statyba, vienuolinių bendruomenių formavimu bei įkūrimu. Etnografinėje Lietuvoje buvo nutarta pirmiausia steigti vienuolynus Vilniuje ir Kaune. Naujai įsteigtos lenkų observantų – bernardinų provincijos kapitula 1468 m. per Trijų Karalių šventę Varšuvoje išrinko būrį brolių, kuriuos į Lietuvą turėjo nuvesti pranciškonas Andrius Rey – pirmasis observantų Lietuvoje vyresnysis.
 Jolanta Miškinytė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas