Titulinis
KPD apie paveldą
Kultūros paveldas – visų reikalas

Kultūros paveldas – visų reikalas

 
Kultūros paveldą neretai vis dar suvokiame kaip kažką muziejiško, prie ko šiukštu negalima liestis, kitaip gausi per nagus nuo piktų paveldosaugininkų. Arba - kaip nenaudingą naštą, gerokai apsunkinančią gyvenimą ir brangiai atsieinančią. O juk nemažoje pasaulio dalyje toks požiūris būtų ne tik nepriimtinas, bet ir nesuprastas.
 
Dėl kokių priežasčių bebūtume aplipę stereotipais apie paveldą kaip progreso stabdį, visiškai akivaizdu, kad jis – gerokai atsilikęs nuo gyvenimo. Vakarų pasaulyje kultūros paveldas vertinamas kaip organiška šiuolaikinio žmogaus gyvenimo aplinka, kurioje slypi galingas raidos potencialas ir pridėtinė vertė. Neveltui politiniame Europos Sąjungos lygmenyje siekiama sukurti vieningą Europos kultūros paveldo strategiją bei sustiprinti kultūros paveldo pozicijas ne tik kultūros, bet ir įvairiose kitose srityse – švietimo, meno, mokslo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, regioninės plėtros, turizmo ir t.t. Tai vadinama integruotu požiūriu į kultūros paveldą.
 
Du požiūriai į gyvenimą
 
„Kultūros paveldo vertybės toli gražu nėra vien tik Kultūros ministerijos ir paveldosaugininkų reikalas. Pasaulyje į jį jau seniai žvelgiama kompleksiškai, todėl ten siekiama kitų sričių politiką panaudoti paveldo labui. Ir atvirkščiai – kultūros pavelde slypintis potencialas išnaudojamas kitų sferų reikmėms", - pastebi Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas. Jis užduoda paprastą klausimą: kodėl pas mus merdėja tiek daug tuščių pastatų? Paprastai kėsinamasi juos nugriauti ir statyti naujus statinius. Pasak specialisto, Skandinavijoje naujai statybai net leidimas nebūtų išduodamas, jeigu paaiškėtų, kad netoliese yra nenaudojamas senas pastatas. Būtų pasiūlyta jį sutvarkyti ir pritaikyti savo poreikiams.
 
„Mąstoma maždaug taip: galbūt į atgaivintą seną namą atsikraustys gyventi jauna šeima su vaikais. Žiūrėk, šalia ims kurtis ir daugiau žmonių, kurie pradės ką nors gaminti, auginti pagal vietines tradicijas. Netrukus vaikams prireiks darželio, vėliau – mokyklos. Vadinasi, bus sukurta naujų darbo vietų. Pagal tokius principus vystoma vieta atgyja, joje prasideda pilnavertis gyvenimas. Be to, kultūros paveldas ne tik senąsias tradicijas akumuliuoja, tačiau yra ir vienas iš pagrindinių kultūrinių industrijų įkvėpėjų, kuomet visiškai nauja kūryba gimsta būtent ant paveldo klodų", - apie tvariąją plėtrą pasakoja A. Jomantas.
 
Jos priešingybė – kai sena griaunama statant nauja, ir tai reiškia, kad naudojamos naujoviškos atvežtinės medžiagos vietoje tradicinių, kai nebereikalingas vietos meistrų darbas. Toks trumparegiškas požiūris turi ilgalaikių neigiamų pasekmių. Viena vertus, negrįžtamai nyksta anksčiau iš kartos į kartą perdavinėti įgūdžiai, nebelieka tam tikrų sričių meistrų bei jų paslaugų. Kita vertus, jaunimas nebepažįsta net visiškai šalia esančio kultūros paveldo ir jo nevertina. Tuomet neturėtume stebėtis ant piliakalnių riaumojančiais keturračiais motociklais. Juk tradicijos tęstinumo netekę jauni žmonės nebejaučia savo tapatumo su gimtąja vieta, jie tampa pasaulio piliečiais pačia blogiausia šios sąvokos prasme.
 
Modernus grįžimas prie šaknų
 
Paveldosaugininkų manymu, būtų idealu, jeigu kiekviena ministerija vadovautųsi kultūros paveldo integralumo principu. Tuomet ne vieną apleistą paveldo objektą būtų galima panaudoti įvairiausioms jų kuruojamų sričių reikmėms: sveikatinimo, poilsio įstaigoms, senelių globos namams, vaikų laisvalaikiui, įvairioms suaugusiųjų bei vaikų edukacinėms programoms ir taip toliau – tai priklauso tik nuo poreikių ir fantazijos. O statyti naujus pastatus šalia griūvančio istorinio pastato – tai jau nebe europietiškas sprendimas.
 
Bene aktyviausiai tvarios plėtros strategiją palaiko Žemės ūkio ministerija. Tautinis paveldas yra vertinamas kaip alternatyva sunykusiam žemės ūkiui ir užimtumas be darbo likusiems kaimo gyventojams. Tradiciniai amatai, kulinarinis paveldas yra labai svarbi ir dar gyva mūsų etninės kultūros dalis. Reikia tik pagalbos atkurint per ilgą istoriją istoriškai susiformavusias, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.
 
Šia kryptimi jau nemažai nuveikta. Pasak Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vyriausiosios specialistės Violetos Dubnikienės, sukurta tautinio paveldo sertifikavimo sistema padėjo susisteminti tradicinius amatus ir tautinio paveldo gaminius, produktus, dirbinius, objektus. Tradiciniai amatai bei paslaugos Lietuvoje yra labai plati sritis, apimanti tokias veiklas kaip akmenskaldystė, malimas, stogų dengimas, drožyba, puodininkystė, liaudies muzikos instrumentų ir kitų etninio paveldo dalykų gamyba, kulinarija, žolininkystė, vyndarystė, kaminkrėtystė, tradicinis giedojimas, nacionalinių senųjų augalų ir gyvulių auginimas bei kt.
 
Vienas Ilzenbergo dvaro sutvarkytų pastatų. Nuotrauka Dianos Varnaitės Ilzenbergo dvaro biodinaminio ūkio ženklas. Nuotrauka Dianos Varnaitės Ilzenbergo dvaro tvartas. Nuotrauka Dianos Varnaitės Ilzenbergo dvaro biodinamio ūkio gyventojai. Nuotrauka Dianos Varnaitės Ūkio šiltnamis ir ekologiškai auginamos daržovės. Nuotrauka Dianos Varnaitės
 
Ilzenbergo dvare įkurtas biodinaminis ūkis žmones aprūpina ne tik sveiku maistu, bet ir darbo vietomis
 
Visa tai siekiama skatinti valstybiniu mastu, pavyzdžiui, per tam tikras Kaimo plėtros programos priemones. Remiama amatų centrų veikla, jei tik laikomasi kriterijaus užtikrinti tęstinumą. Taip pat stengiamasi, kad tokie centrai išsidėstytų įvairiose Lietuvos vietose. Dažnai jie įsikuria sutvarkytuose nekilnojamojo kultūros paveldo objektuose, tad tampa ir turistų traukos centrais. Taip skatinamas kaimo atnaujinimas, kaimo turizmo plėtra, naujų verslų kūrimas. Pavyzdžiui, pradėjus tvarkyti dvarų sodybų parkus, atsirado senovinių rožių poreikis. Savaime suprantama, naujas poreikis pagimdė pasiūlą – gėlių augintojai įgijo naują verslo kryptį, ėmė kurtis naujos įmonės.
 
Senovinės rožės M. ir J. Šlapelių name-muziejuje. Nuotrauka Dianos Varnaitės Senovinės rožės M. ir J. Šlapelių name-muziejuje. Nuotrauka Dianos Varnaitės Senovinės rožės M. ir J. Šlapelių name-muziejuje. Nuotrauka Dianos Varnaitės
 
Senovinių rožių auginimo verslas atgijo ėmus tvarkyti istorinius parkus
 
Paveldas gali uždirbti
 
Aplinkos apsauga laikoma viena iš svarbiausių ES politikos sričių, o vienoje iš jos direktyvų kultūros paveldas pristatomas kaip aplinkos apsaugos integrali dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama darant poveikio aplinkai vertinimą. Šios direktyvos dėka plečiantis aplinkos apsaugos sampratai kultūros paveldo apsaugos aspektas pripažintas kaip itin svarbus tvariai plėtrai.
 
Bene sėkmingiausi aplinkos apsaugos ir kultūros paveldo sektorių sąveikos pavyzdžiai yra istorinių pastatų ir vietų atgaivinimas suteikiant jiems naują paskirtį, pavyzdžiui, industrinio paveldo ar religinių pastatų panaudojimas. Esama ir daugybė kitų sričių, kuriose kultūros paveldas bei jo kuriama pridėtinė vertė yra nemažiau svarbi, tai- specialusis planavimas, žemėnauda, vandens išteklių valdymas, energijos ištekliai ir kt.
 
Į apleistų istorinių pastatų ir vietų galimybes paprastai neatsižvelgiama siekiant greitos ekonominės naudos, tačiau dėl tokio elgesio didžiulės teritorijos yra vystomos neefektyviai, gyvenamosios teritorijos praranda savo tapatybę, energija vartojama neefektyviai, griaunant senuosius pastatus ir statant naujuosius. Aplinkos apsaugos ir kultūros paveldo sektorių integracija pagelbėtų ne tik išsaugoti kultūros paveldą, bet ir kurti naujas darbo vietas, stiprinti bendruomenes ir gerinti gyvenimo kokybę.
 
Kultūros paveldas turi tiesioginį ryšį su Europos sanglaudos politika. Tarkime, regionine politika siekiama sumažinti skirtumus tarp įvairių ES regionų, skatinti subalansuotą plėtrą, suteikiant vienodas galimybes visiems. Šio sektoriaus ryšys su kultūros paveldu daugiausia pastebimas per struktūrinių fondų paramą – pasinaudojant Europos regioninės plėtros fondo ir Europos socialinio fondo finansiniais mechanizmais.
 
Šie mechanizmai labai padeda išsaugoti kultūros paveldą. Investicijos į jį daugiausia susijusios su infrastruktūros ir paslaugų sferos kūrimu, taip didinant vietos patrauklumą ir skatinant turizmą. Taigi, ne tik išsaugomi kultūros paveldo objektai, bet per skirtingų turizmo rūšių plėtrą, skatinamas ekonomikos vystymasis regione, pritraukiant verslo struktūras, tuo pačiu ir kuriant naujas darbo vietas.
 
Europa kviečia veikti
 
2013 metų lapkritį Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir ES strategija Europa 2020 – siekiant integruoto požiūrio". Diskusijų metų buvo pabrėžta, kad kultūros paveldas kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais aspektais yra labai vertingas visuomenei ir kad jo svarba XXI amžiuje ir toliau didės. Tačiau jo potencialas dar nėra visokeriopai panaudojams įvairiuose veiklos sektoriuose.
 
Valstybės narės paragintos pripažinti kultūros paveldo tarpsektorinės politikos aktualumą ir skatinti kultūros paveldo įtraukimą į platesnį nacionalinių ir Europos politikų kontekstą. Parengti ilgalaikį planą, siekiant užtikrinti kultūros paveldo įtraukimą į kitas ES politikas ir programas - sanglaudos, žemės ūkio, mokslinių tyrimų ir inovacijų, švietimo, jūrų, aplinkos politiką ir t. t.
 
Skatinama toliau ieškoti būdų, kaip pasiekti sinergiją tarp kultūros paveldo ir kitų politikos sričių, organizuojant įvairius diskusijų forumus ir kuriant bendradarbiavimui reikalingas sąlygas. Kartu su Europos Komisija, kultūros paveldo sektorius ir pilietinės visuomenės organizacijos turėtų stiprinti tarpusavio dialogą, rasti sprendimus, kaip geriau panaudoti kultūros paveldo potencialą, palaikyti sektoriaus indėlį į ES klestėjimą ir jį viešinti.
 
Galop – metas kurti naują bendrą ilgalaikę strateginę kultūros paveldo, kaip transversalios politikos srities, viziją. Tik ją turint įmanoma užtikrinti tvirtesnę ir tikslingesnę paramą paveldui. Taipogi akivaizdu, kad tik įtraukus kultūros paveldą į ES darbotvarkę bus galima visokeriopai panaudoti jo potencialą taip, kad šis tarnautų ne tik savojo sektoriaus interesams, bet ir kurtų pridėtinę vertę visose kitose įmanomose gyvenimo bei politikos sferose.
 
Jolanta Miškinytė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas