Titulinis
Geroji patirtis
Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti

Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti

Sun­ku bū­tų ras­ti Lie­tu­vo­je mies­tą ar mies­te­lį, ku­ria­me iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ne­bū­tų gy­ve­nu­si ir kū­ru­si žy­dų ben­druo­me­nė. Tur­tin­gą vie­tos gy­ven­to­jų ir žy­dų su­gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją nu­trau­kė fa­šis­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais siau­tęs ho­lo­kaus­tas.
 
Rie­ta­ve žy­dams bu­vo leis­ta įsi­kur­ti 1662 me­tais. Mies­tą tuo me­tu val­dė di­di­kai Sa­pie­gos. XIX a. pir­mo­je pu­sė­je (1812 m.) Rie­ta­vo dva­ro val­das kaip nuo­sa­vy­bę iš ca­ri­nės Ru­si­jos val­džios at­pir­ko ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai. Jų die­gia­mos švie­ti­mo, kul­tū­ros, moks­lo, tech­ni­kos nau­jo­vės tu­rė­jo di­džiu­lę įta­ką vi­sų Rie­ta­vo žmo­nių, taip pat ir žy­dų, gy­ve­ni­mui. Nie­ko nuo­sta­baus, kad, at­lie­kant pla­taus mas­to mies­to per­sta­ty­mo dar­bus, kei­čiant vi­są Rie­ta­vo so­cia­li­nę, kul­tū­ri­nę, ur­ba­nis­ti­nę san­klo­dą, tarp žy­dų ben­druo­me­nės ir Ogins­kių tvy­ro­jo įtam­pa. 1881 m. ki­lus pa­vo­jui, kad Rie­ta­ve, se­kant ki­tų Ru­si­jos im­pe­ri­jos mies­tų pa­vyz­džiu, pra­si­dės žy­dų po­gro­mas, Bog­da­nas Ogins­kis tvir­tai pa­reiš­kė, kad kon­flik­tai dėl že­mės ar ben­dros tvar­kos pa­lai­ky­mo ne­reiš­kia, kad jis ne­gins nuo smur­to sa­vo mies­to žmo­nių. 1900 m. ku­ni­gaikš­čio lei­di­mu ša­lia si­na­go­gos ant Jau­ju­pio kran­to bu­vo pa­sta­ty­tas mū­ri­nis beit mid­rash – Tal­mu­do To­ros mo­kyk­los  ir mal­dos na­mų pa­sta­tas.
Kaip ir ki­tuo­se mies­tuo­se, Rie­ta­ve žy­dų ben­druo­me­nė gy­ve­no už­da­rai, lai­ky­da­ma­si To­ros mo­ky­mo, šimt­me­čiais puo­se­lė­tų el­ge­sio nor­mų ir tra­di­ci­jų. Ben­druo­me­nę vie­ni­jo gai­les­tin­gu­mo, rū­pi­ni­mo­si varg­šais prin­ci­pai. Ne­bu­vo nei žy­diš­kos po­li­ci­jos, nei teis­mų, nei ka­lė­ji­mų. Ne­bu­vo ir al­ko­ho­liz­mo, smur­to prieš mo­te­ris ar vai­kus.
 
Per 1897 m. gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą Rie­ta­ve bu­vo už­re­gist­ruo­ta 1750 gy­ven­to­jų, iš ku­rių 1397 bu­vo žy­dai. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ir po jo ne­ma­ža da­lis Rie­ta­vo žy­dų emig­ra­vo į Pie­tų Af­ri­ką ir Ame­ri­ką. Dėl šios prie­žas­ties žy­dų ben­druo­me­nė mies­te 1923 m. su­ma­žė­jo iki 868 gy­ven­to­jų.
 
Dau­gu­ma žy­dų „štet­lo“ gy­ve­na­mų­jų na­mų bu­vo me­di­niai. Jie pa­gal šei­mos po­rei­kius bu­vo ple­čia­mi įvai­riais prie­sta­tais, pa­lė­pė­mis. Dau­gu­ma Rie­ta­vo žy­dų ver­tė­si pre­ky­ba, ama­tais, pi­ni­gų sko­li­ni­mu. XX a. pir­mo­je pu­sė­je sėk­min­gai dar­ba­vo­si auk­sa­ka­liai, laik­ro­di­nin­kas, gar­sė­jo žy­dų gy­dy­to­jai, mo­ky­to­jai. Ne­pa­ju­di­na­mą au­to­ri­te­tą ben­druo­me­nės gy­ve­ni­me tu­rė­jo ra­bi­nai.
 
Pre­ky­bos šur­mu­lys ir vi­sa vie­šo­ji žy­dų veik­la mies­te nu­rim­da­vo tik penk­ta­die­nio po­pie­tę. Sau­lei nu­si­lei­dus, pra­si­dė­da­vo ša­bo šven­ti­mas, ku­ris tęs­da­vo­si iki šeš­ta­die­nio sau­lės lai­dos. Tai bu­vo iš­si­lais­vi­ni­mo iš kas­die­ni­nių rū­pes­čių ir gy­ve­ni­mo pa­sky­ri­mo Die­vui die­na. Ša­bo die­ną bu­vo drau­džia­ma ne tik pre­kiau­ti, lies­ti pi­ni­gus, są­skai­tas, šei­mi­nin­kau­ti, ga­min­ti mais­tą, bet ir už­deg­ti ug­nį, ra­šy­ti. Bu­vo puo­se­lė­ja­mos ir ki­tų šven­čių tra­di­ci­jos: Pe­sa­cho, Ša­vuo­to, Jom Ki­pu­ro (At­pir­ki­mo die­na), Su­ko­to (Pa­la­pi­nių šven­tė).
 
Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės me­tais Rie­ta­vo žy­dų gy­ve­ni­mą žen­kli­no įvai­rūs ju­dė­ji­mai, vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­la. Pa­gar­sė­jo „Mac­ca­bi“ (Ma­ka­bi) ju­dė­ji­mas, ku­rio mo­to bu­vo „svei­ka­me kū­ne – svei­ka sie­la“. Įdo­mu tai, kad Ogins­kių įpė­di­nis gra­fas Za­lus­kis su­ti­ko bū­ti ne tik Rie­ta­vo „Mac­ca­bi“ fut­bo­lo ko­man­dos glo­bė­ju, bet ir var­ti­nin­ku. Ne­ma­žą įta­ką tu­rė­jo sio­nis­tų ju­dė­ji­mas, Ke­ren Ka­y­e­met (Žy­dų na­cio­na­li­nio fon­do), skau­tų veik­la, Ha­šo­mer Ha­cair (Jau­no­sios sar­gy­bos) ju­dė­ji­mas. Svar­bų vaid­me­nį ben­druo­me­nės gy­ve­ni­me vai­di­no Li­nat Tze­dek drau­gi­ja – tai bu­vo pa­gal­bos gru­pė, su mei­le ir at­si­da­vi­mu slau­giu­si na­muo­se sun­kiai ser­gan­čius li­go­nius. Di­de­lį pa­si­ti­kė­ji­mą tu­rė­jo Žy­dų žmo­nių ban­kas (Liau­dies ban­kas), ku­rio ak­ci­nin­kai bu­vo pir­kliai, krau­tu­vi­nin­kai, smul­kie­ji ver­sli­nin­kai. 1919 m. Rie­ta­ve pra­dė­jo veik­ti žy­diš­ka mo­kyk­la, ku­rio­je vi­si da­ly­kai bu­vo dės­to­mi heb­ra­jų kal­ba.
 
Ver­žlaus pro­gre­so dvi­de­šimt­me­tį nu­trau­kė 1940–1941 m. už­griu­vu­si pir­mo­ji so­vie­tų oku­pa­ci­ja. Vi­sos žy­dų par­duo­tu­vės Rie­ta­ve bu­vo už­da­ry­tos, nuo­sa­vy­bė na­cio­na­li­zuo­ta, pre­kės iš­par­duo­tos, bu­vo už­da­ry­ta ir bib­lio­te­ka. Pra­si­dė­jo Rie­ta­vo kraš­to švie­suo­me­nės, nie­kuo ne­nu­si­kal­tu­sių žmo­nių rep­re­si­jos, su­svy­ra­vo šimt­me­čiais puo­se­lė­to žmo­nių su­si­gy­ve­ni­mo ir tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo pa­ma­tai.
 
1941 m. bir­že­lio 21 d. pra­si­dė­jo Vo­kie­ti­jos ir So­vie­tų Są­jun­gos ka­ras. Fa­šis­ti­nei ka­riuo­me­nei už­ėmus Rie­ta­vą, pra­si­dė­jo ma­si­niai žy­dų areš­tai. Dau­gu­ma jų bu­vo iš­vež­ti ar pės­čio­mis iš­va­ry­ti į Ši­lu­tę, Tel­šius. Čia lau­kė tra­giš­kas ho­lo­kaus­to au­kų li­ki­mas. Vieš­vė­nuo­se, Že­mai­čių Nau­mies­ty­je, Rai­niuo­se, Tel­šiuo­se, Ge­ru­lių miš­kuo­se 1941–1942 m. bu­vo su­šau­dy­ti šim­tai ap­lin­ki­nių Že­mai­ti­jos mies­te­lių žy­dų, tarp jų – ir dau­gu­ma Rie­ta­vo žy­dų. Tie, ku­riuos iš­gel­bė­jo ir pri­glau­dė do­ri vie­tos gy­ven­to­jai, pa­si­bai­gus ka­rui į Rie­ta­vą gy­ven­ti ne­be­grį­žo.
 
Ant­ro­sios so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais ant Jau­ju­pio kran­to sto­vė­ju­si me­di­nė si­na­go­ga bu­vo nu­griau­ta, iš jos rąs­tų Mal­du­čių kai­me bu­vo su­ręs­tas li­nų san­dė­lis. Po že­mė­mis at­si­dū­rė ir Jau­ju­pio upe­lis, ku­riuo Ogins­kių lai­kais per vi­są mies­tą van­duo te­kė­jo į Ma­lū­no tven­ki­nį. Is­to­ri­nis šio kvar­ta­lo vaiz­das ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė. Iš­li­ko tik mū­ri­nis žy­dų beit mid­rash (mal­dos na­mų) pa­sta­tas, ku­ria­me so­viet­me­čiu po gru­bios re­konst­ruk­ci­jos bu­vo įreng­tas ki­no te­at­ras.
 
Gyvenusios žydų bendruomenės atminimui Rietavo mieste pastatytas paminklas „Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti“ ir ekspozicinis stendas „Rietavo žydų istorijos atspindžiai“. Paminklą pastatė ir finansavo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondas, ekspozicinio stendo įrengimą finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. 

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas