Titulinis
KPD apie paveldą
Apie paveldą kalbės viena kalba

Apie paveldą kalbės viena kalba

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos nuotraukoje – Robertas Dargis ir Diana Varnaitė
 
Verslininkai nori statyti be jokių apribojimų, o paveldosaugininkai tik siekia saugoti tai, kas jau pastatyta praeityje. Regis, abiejų pusių interesai esmingai prasilenkia. Tačiau iš tiesų toks stereotipiškas požiūris – paviršutiniškas ir klaidingas. Jį paneigia ir bendro darbo tarp paveldosaugininkų ir verslininkų sutartis.
 
Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Robertas Dargis pasirašė bendradarbavimo tarp šių organizacijų sutartį. Pirmiausia ja siekiama darnios kultūros paveldo plėtros ir aktyvesnio naudojimo. Bendras strateginis projektas skirtas kultūros paveldui aktualizuoti ir aktyviau pritaikyti šiuolaikinėms ekonominėms, socialinėms, švietimo ir kultūros reikmėms.
 
Susitarimu siekiama pakeisti konservatyvų požiūrį į autentiškumo išsaugojimą ir parodyti, kad istorinis paveldas ne tik netrukdo darniai plėtrai, tačiau vienas kitą papildo ir didina nekilnojamojo turto rinkos vertę bei verslo galimybes. Anot LNTPA direktoriaus Mindaugo Statulevičiaus, nuo šiol prioritetu turėtų tapti saugojimas naudojant: „Tikimės, kad paprastai sunkios derybos su paveldosaugininkais virs dialogu, konsultacijomis ir pagalba".
 
Šis susitarimas padės istorinius objektus ir vietoves geriau pritaikyti šiuolaikinėms individualaus bei visuomeninio vartojimo reikmėms. Taip pat siekiama pakeisti konservatyvų požiūrį į autentiškumo išsaugojimą ir parodyti, jog istorinis paveldas ne tik netrukdo darniai plėtrai, tačiau vienas kitą papildo ir didina tiek nekilnojamojo turto rinkos vertę, tiek verslo galimybes.
 
Besidžiaugianti šiuo kokybiškai nauju žingsniu paveldo išsaugojimo srityje Diana Varnaitė pastebi, jog karo kirvis tarp verslininkų ir paveldosaugininkų niekada nekabojo, tačiau natūraliai pribrendo metas kitokiems santykiams: „Tiesiog pajutome abi pusės, kad atėjo laikas formalizuoti bendradarbiavimą konkrečia sutartimi. Apskritai paveldosaugą lyginu su valstybės vystymusi. Kaip pati valstybė juda pirmyn artėdama prie ketvirčio amžiaus, taip vystosi ir teisėkūra. Prisiminkime kad ir paveldosaugos sferą reguliuojančius įstatymus. Anksčiau, prieš kokius penkiolika metų net sąvokos „teritorijų planavimas" nežinojome, o dabar turime nebe tik sąvoką, bet ir visą veikiančią sistemą, kuri lemia įvairiausius procesus.
 
Pamažu atsirado teisės aktai, sistemos, perimtos jau iš Vakarų šalių. Žinoma, buvo ir nemažai klaidų padaryta, radosi netobulų įstatymų - iš patirties neturėjimo, o kitąkart ir iš noro pasipelnyti. Tačiau kažkada net įsivaizduoti negalėjome, jog neteisėtos statybos galės būti masiškai nutraukiamos dėl viešojo intereso. Tiesiog laikui bėgant ir augant visuomenei bei valstybei daugybė dalykų natūraliai atsistoja į savo vietas.
 
Bendraudama su nekilnojamojo turto plėtra užsiimančiais verslininkais mačiau, kad daugumą jų sudaro vidutinio amžiaus žmonės. Vadinasi, atkūrus Nepriklausomybę, jie buvo dar visiškai jauni. Brendę laisvės sąlygomis, jie yra išsilavinę, pamatę nemažai pasaulio. Tad ir jų požiūris į kultūros paveldą bei jo išsaugojimą toli gražu yra jau nebe vien nauda ir pelnais grindžiamas".
 
Štai tokioms sąlygomas susiklosčius, paveldosaugininkai ir verslininkai susitiko sąlyčio taške – kai abiems pusėmes yra akivaizdu, jog nenaudojamas paveldas nyksta ne tik fiziškai, bet ir visuomenine prasme – neatnešdamas jokios dvasinės ar komercinės naudos, jis tampa svetimas ir sparčiai nuo mūsų tolsta, kol virsta griuvėsiais. Taigi nelieka jokios vilties išsaugoti jį ateities kartoms kaip svarbiausią siekiamybę. Todėl kultūros paveldo objektai negali virsti kažkuo, prie ko negalima nė pirštu prisiliesti ir ką leidžiama tik konservuoti.
 
„Žinoma, yra tam tikras mūsų paveldo aukso fondas, kuriam galiojo ir toliau galios aukščiausi reikalavimai, nemenki apribojimai. Tačiau turint omenyje, kad labai turtingo ir vertingo paveldo yra ne valstybiniame, bet privačiame sektoriuje ar bendruomenių nuosavybėje, požiūris, kaip jį išsaugoti naudojant, turi būti labai subalansuotas", - sako D.Varnaitė. Senose valstybėse seniai susigaudyta, kad paveldas gali ne tik džiuginti mokslininkus ir istorinio bei kultūrinio palikimo entuziastus, tačiau ir kurti pridėtinę vertę. Mūsų visuomenėje taip pat stiprėja supratimas, jog išsaugodami ir tinkamai naudodami vertybes mes tik didiname to turto vertę.
 
Šis aspektas buvo itin akcentuojamas ir pasirašant sutartį tarp paveldosaugininkų ir verslininkų. Pasak paveldosaugininkų vadovės, pastarųjų kelių metų bendravimo su verslu analizė parodė, kad atsakingas požiūris į paveldą stiprėja ir tarp verslo atstovų, tad jau bemaž nebetenka kalbėti apie „stiklainių" paveldo teritorijose grėsmes. Atvirkščiai - pasiekia vis daugiau žinių apie verslininkų varžymąsi tarpusavyje, kas išsaugos daugiau autentiškų dalykų.
 
Tiek verslininkai - nekilnojamojo turto vystytojai, susibūrę į asociaciją, tiek paveldosaugos specialistai šiuo metu jau iš esmės panašiai vertina ir tradiciškai susiklosčiusius santykius tarp kontroliuojančios institucijos, koks yra Kultūros paveldo departamentas, ir verslo. Tokiu būdu ir išryškėjo bendras tikslas – kad reikia sukurti mechanizmą, nuolat palaikantį pozityvaus tarpusavio bendradarbiavimo sinergiją.
 
Konkretus procesas prasidėjo nuo abiejų organizacijų vadovų susitikimo, kurio metu buvo aptarti svarbiausi uždaviniai, numatyti išankstiniai metmenys ir vieningas siekis – drauge aktualizuoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą. Prie bendradarbiavimo gaires apibrėžiančios sutarties bemaž metus Kultūros paveldo departamento specialistai nuosekliai dirbo su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos darbuotojais. Rengdamos dokumentą ir numatydamos esmines veiklos gaires, abi pusės numatė ir realų mechanizmą, kaip jas įgyvendinti.
 
Svarbiausiu principu įvardintas siekis išsaugant kultūros paveldą didinti jo materialinę vertę. Kultūros paveldo departamentas iš kontroliuojančios biurokratinės institucijos virsta konsultuojančia, nes labiausiai verslininkams stinga informacijos, aiškių taisyklių ir patarimų, kaip elgtis paveldo objektuose ar jų teritorijose. Tiek bendro pobūdžio, tiek ir individualios konsultacijos, kurios reikalingos iš anksto aptariant įvairius verslo projektus, jau vyksta. Diana Varnaitė šiame procese įžvelgia ne vien tik apčiuopiamą materialinį gėrį, bet ir gilesnius dalykus – pavyzdžiui, tokius kaip mūsų pilietinės savimonės ugdymas.
 
Pagal pasirašytą sutartį jau įvyko diskusija, kurios metu verslininkai išreiškė norą išsamiau susipažinti su urbanistikos paveldu. Paveldosaugininkai pateikė informaciją, kas Lietuvoje įrašyta į kultūros vertybių registrą kaip urbanistikos paveldas, kokios bendros taisyklės jam galioja, kokie nauji dokumentai pastaruoju metu rengiami. Mat asociacijos nariams svarbu iš anksto žinoti, ar parengtas specialusis paveldosauginis planas, jei ne – kada planuojama tai padaryti, o taip pat ar esamas nesiruošiamas keisti.
 
Pirmiausia paveldo apsaugos pasaugos specialistai pristatė šalies didžiųjų ir mažesnių miestų, pajūrio zonos situaciją. Kaip buvo įsitikinta, didžiausias verslininkų dėmesys vis tik krypsta į Vilniaus senamiestį. Todėl sutarta artimiausiu metu pristatyti verslui baigiamą rengti Vilniaus specialųjį paveldosauginį planą. Taip pat susitarta, jog gyvenimui diktuojant vienokias ar kitokias korektūras, bus ne aklai laikomasi biurokratinio plano, tačiau operatyviai siekiama atsakyti į iškilusius karštus klausimus. Todėl asociacija apsiėmė atlikti tyrimą dėl to, kas jos nariams šiuo metu aktualiausia ir galbūt reikalauja greitų sprendimų.
 
Jau pačios pirmosios dskusijos metu paveldosaugininkai pateikė asociacijos nariams konferencijų urbanistikos temomis medžiagos ir sulaukė dėkingumo už šią metodinę literatūrą.
 
Verslininkams aktualios kultūros kelių, dvarų problematikos, kultūros paveldo renovavimo temos, su kuriomis taip pat nutarta juos supažindinti ilgai nedelsiant. „Vis dejuojame, kad netgi vertingiausio, populiariausio kultūros paveldo vietovėse labai trūksta infrastruktūros. Tačiau kaip verslininkams žinoti, kur ir ko stinga, jeigu jų apie tai neinformuosime mes, specialistai? – klausia D.Varnaitė.
 
Ji neabejoja, kad tarptautiniu mastu pripažinti paveldo objektai teikia daugybę verslo galimybių. Todėl su jais supažindintiems verslininkams galbūt kils tiek įprastų, tiek originalesnių idėjų, ką galima nuveikti tokiose vietovėse. Paprastai jose reikia maitinimo, apnakvyndinimo paslaugų, pramogų turistams. Paveldosaugininkė viliasi, kad verslo susidomėjimas išgelbės ir vieną ar kitą sudėtingos būklės objektą, kuris bus sutvarkytas bei pritaikytas šiuolaikiniam gyvenimui.
 
Pasak Dianos Varnaitės, pastarojo meto paveldosaugininkų ir verslininkų bendravimo užkulisuose buvo girdėti nuoširdžių, neformalių frazių, tokių kaip: mes mokame daryti verslą, uždirbti pinigus, o jūs mums paaiškinkite, kas yra kultūros paveldas ir kaip su juo elgtis. „Tai ir yra tiksliausias bendradarbiavimo vektorius – abi pusės dirba savo darbą, kurį išmano geriausiai, o susitikę sankryžoje keičiasi informacija ir padeda vieni kitiems bendro tikslo vardan", - teigia Kultūros paveldo departamento vadovė.
 
Justė Vedeikaitė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas