Titulinis
KPD apie paveldą
Daugirdo viešbutis

„Daugirde“ susitinka istorija ir dabartis

 
Net jeigu jums nereikia nakvynės, Kauno viešbutį „Daugirdas" verta pamatyti – jau vien dėl originalios istorinio palikimo ir modernių sprendimų dermės. 

Ginčai dėl to, ar senamiesčiuose bei įvairiuose paveldo objektuose vieta moderniajai architektūrai, tikriausiai yra amžini ir vargiai kada nors bus išrišti vienareikšmiškai. Šiaip ar taip, turime tiek įdomių bei paveldo požiūriu atsakingų sprendimų, tiek ir nepavykusių, sudarkiusių istorinį palikimą, kaip vadinamasis Kauno „stiklainis".

Kauno viešbutyje „Daugirdas" taip pat yra daug stiklo, modernių architektūrinių atsakymų bei šiuolaikinių medžiagų. Tačiau visa tai ne tik neužgožia čia išlikusio senutėlio namo dvasios, bet kaipsyk ją sustiprina. Neabejotina, jog čia apsistoję svečiai gali pasimėgauti ne tik komfortišku poilsiu, tačiau ir istorine romantika bei pajusti senojo Kauno žavesį.
Daugirdo viešbutis. Daugirdo viešbutis. Daugirdo viešbutis. Daugirdo viešbutis. Daugirdo viešbutis.
 

Visur – istorijos dvelksmas

„Daugirdas" įsikūręs pačioje Laikinosios sostinės senamiesčio širdyje, netoli nuo miesto Rotušės. Šis keturių žvaigždučių verslo klasės viešbutis, kaip teigiama, yra pirmoji privataus verslo investicija, taip giliai įsiskverbusi į Kauno senamiestį. „Būdami viešbutininkai, norėjome„išspausti" kuo daugiau kambarių, tačiau galop atsidavėme Astos valiai", - juokauja viešbučio savininkas Vytautas Gustas.

Asta – tai architektė Asta Prikockienė, „Daugirdo" tvarkybos projekto autorė ir vadovė. Dirbdama šioje vietoje, ji išliko ištikima savo pagrindiniam principui – nepakenkti paveldui, maksimaliai jį išsaugoti ir įvairiais sprendiniais išryškinti jo vertes.

"Svarbu buvo ne tik architektūriškai apjungti skirtingus istorinius laikotarpius, bet ir sukurti tokią atmosferą, kad viešbutyje apsistoję žmonės kiekvienoje jo erdvėje - apartamentuose, restorane ar ant stogo įkurtoje terasoje jaustųsi apsupti istorinio Kauno dvasios", - pasakoja A.Prikockienė

Ilgas namo gyvenimas
 
Norint geriau suprasti, kaip gimė šiandieninio viešbučio vizija, pirmiausia reikia susipažinti su daugiasluoksne šio statinio istorija.
 
Pats pirmutinis gyvenamasis pastatas – dviaukštis mūrinukas su komercine funkcija pirmajame aukšte - dabartinio „Daugirdo" vietoje atsirado XVIa pradžioje. Tai buvo tradicinis tiems laikamas statinys - netinkuotas, puoštas kalkėmis dažytais profilinių plytų angų apvadais. Galima sakyti, kad tai buvo tipiškas pasiturinčio miestiečio namas.
 
XVII a. pradžioje prie pietinės aklinos jau stovinčio namo sienos prisišliejo kitas dviaukštis gyvenamasis pastatas. Šio namo apdailoje taip pat atsispindi statybos laikotarpio pasiekimai: fasadų mūras užtrintas plonu tinko sluoksniu, nudažytas kalkėmis.
 
XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, mirus tuomečiams savininkams, abu statiniai perėjo Jėzuitų ordino nuosavybėn. XVIII a. panaikinus Lietuvos Jėzuitų ordiną, pastatai apie šimtą metų stovėjo negyvenami ir neprižiūrimi. Būtent tada pietinis statinys gerokai apiro. Todėl kai XIX a. viduryje abu pastatus įsigijęs naujasis savininkas juos sujungė, iš XVII a. namo naujajame statinyje liko tik T.Daugirdo gatvės fasado siena. Pastate buvo įrengtos naujos perdangos, langų ir durų angos, pasikeitė išplanavimas.
 
XX a. pradžioje ant sujungto ir perstatyto dviaukščio nutinkuoto pastato buvo įkurdintas trečiasis aukštas ir įrengti gyvenamieji butai. Naujajame statinyje niekas nepriminė buvusių XVI – XVII amžių pastatų.
 
Svorio centras
 
XX a. pabaigoje pradėti vykdyti istoriniai, archeologiniai, architektūriniai tyrimai pamažu išryškino visą šio pastato raidos istoriją. 2004 m. pagal turimų tyrinėjimų duomenis buvo parengtas pastato restauracijos, rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas.

Anot Astos Prikockienės, iki tol Rotušės aikštę su Nemunu jungiančioje  Daugirdo gatvelėje, tarp Jėzuitų gimnazijos ir gyvenamojo namo krantinėje kelis dešimtmečius stūksojo unikalių, tačiau be galo apleist
ų namų kvartalai. Tokių apleistų, kad sutemus čia būdavo baisu net praeiti. Situacija pasikeitė po to, kai aprašomą dviejų statinių kompleksą įsigijo bendrovė "Perkūno namai".
 
Ieškojimų bei sprendimų ašimi tapo vienas iš dviejų komplekso namų kaip ypatingos vertės paminklas, išsaugojęs kelių epochų architektūros bruožus. Kaip tik aplink šį Gotikos, Renesanso, XIX ir XX a.pradžios atspindį buvo koncentruojami komplekso atgaivinimo darbai.
 
Pagal projekto koncepciją, siekta maksimaliai prisilaikant buvusių technologijų restauruoti išlikusius autentiškus statybos laikotarpių pastato fragmentus: netinkuotus buvusio gotikinio XVI a. pastato fasadus, plonu tinku užtrintą XVII a. fasado dalį, rustuotus XXa pradžios fasadus, išlikusius buvusio gotikinio namelio interjero elementus. Restauruojant pastatą norėta eksponuoti visus vertingus jo raidos etapus - kad istorija čia būtų lengvai „skaitoma". Viešbutis suprojektuotas taip, kad senuoju statiniu galima gėrėtis iš visų pusių ir iš visų aukštų.
 
Pirmosios nakties menė

A.Prikockienės prisipažįsta, jog pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms šitiek skirtingų architektūros epochų sujungusį pastatą buvo gerokai sunkiau nei pastatyti visiškai naują komplekso dalį. Brangiausi apartamentai buvo įrengti gotikinėje XVI amžiaus pastato dalyje. Kadangi juos ypatingai pamėgo jaunavedžių poros, tas numeris buvo pavadintas pirmosios nakties mene.

Jo interjeras - autentiškas senovinis, skoningai suderintas su šiuolaikine prabanga. Šiuos gotikinius apartamentus puošia freskos. Jie yra sudaryti iš miegamojo, poilsio zonos, vonios kambario su pirtimi. Iš erdvios dvigulės lovos pro įstiklintą sieną matomas erdvus sūkurinės vonios kambarys. Toks sprendimas buvo priimtas laikantis istorinės tiesos, mat prieš kelis šimtus metų prausimosi vieta nebūdavo aklinai atskiriama nuo lovos, kaip įprasta mūsų laikais.

Smalsuolių dėmesiui – paros kaina šioje menėje kainuoja per pusę tūkstančio litų.

O štai šimtamečiai pamatai su akmenimis ir senovišku tinku buvo kūrybingai panaudoti rūsio restorane, vyno salėje, konferencijų, banketų salėse ir kitose patalpose.
 
Modernus žodis

Komplekse buvusį vienaukštį nevertingą pastatą nutarta nugriauti. Jo vietoje išdygo šiuolaikinės architektūros statinys, liudijantis XXI amžiaus stilių ir gyvenimo būdą. Naujuoju korpusu atkurti buvusios posesijinės struktūros principai – uždaras vidinis kiemelis su aktyviu vidaus gyvenimu ir patogiais funkciniais ryšiais tarp patalpų.

Ant naujojo korpuso stogo įrengta 200 kv.m. ploto vasaros terasa leidžia viešbučio svečiams susipažinti su vertingais Kauno senamiesčio objektais, kadangi iš šios vietos atsiveria vaizdai į Nemuną, septynių Kauno bažnyčių ir miesto Rotušės bokštus.

Ketvirtojo aukšto balkone, tiesiog po stikliniu stogu veikia kokteilių baras. Iš jo matomi vaizdai ypač gražūs žiemą, kuomet terasą užkloja baltos pusnys.

Naujojo pastato fasadų apdailai panaudotos tamsios akmens masės plytelės. Tokie pat elementai naudoti ir kieme, kuris tarnauja kaip viešbučio holas. Iš čia įspūdingai atsiveria taip pat ir istorinio pastato fasadai. Būtent holas harmoningai sujungė senąją ir moderniąją architektūrą. Dairaisi į jį papuošusius gatvės žibintus, čia įkurdintą prancūzišką kavinaitę ir akimirkai pamiršti, kur iš tiesų esi – gatvėje ar namo viduje.
 
Svečių gerovei

Viešbutyje įrengti 48 kambariai, iš jų 25 – senojoje komplekso dalyje. Visuose kambariuose veikia oro kondicionieriai, mini barai, palydovinė TV, laidinis ir bevielis interneto ryšys, du telefonai. Taip pat čia įrengti specialūs kambariai nerūkantiems bei neįgaliems svečiams.

XVI amžiaus gotikiniuose rūsiuose yra trys restorano salės: „Baltoji" su senoviniu veikiančiu židiniu – joje vienu metu galima aptarnauti iki 60 lankytojų; „Flambe" salėje svečių akivaizdoje ruošiami patiekalai ant ugnies. Čia telpa apie 20 žmonių, be to, salė lengvai pertvarkoma į pasitarimų vietą. „Vyno" salėje siūlomas platus rūšinių vynų asortimentas, sukauptas specialiose vynų spintose su temperatūros korekcija baltiesiems ir raudoniesiems vynams. Šioje vietoje vyksta ir degustacijos bei paskaitos šio gėrimo gurmanams.

Taipogi viešbutyje įrengtos šiuolaikiškos didžioji bei gotikinė konferencijų salės, o prie jo – saugoma automobilių stovėjimo aikštelė.

Paslaptis – talentingi sprendimai

Labai dažnai paveldo objektai sudarkomi siekiant kuo labiau išplėsti jų plotą. „Daugirdo" pavyzdys įrodo, kad tai įmanoma padaryti be žalos paveldui. Kitados „Perkūno namai" čia įsigijo apie pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto statinius. Dabar šis rodiklis išaugęs dvigubai, tačiau istorinės dalies vertės dėl to nenukentėjo taip, kaip neretai nutinka „auginant" kvadratinius metrus.

Šiuo atveju dvigubai išplėsti viešbučio plotą padėjo ne tik naujai pastatyta trijų aukštų viešbučio dalis, įrengtos mansardos, bet ir po visu sklypu iškasti rūsiai.

Vaikštinėjant po šį kompleksą plika akimi matyti, kokių sudėtingų konstrukcijų projektas čia įgyvendintas. Jo autorius – Eugenijus Andruškevičius. „Daugirdo" interjerus kūrė bendrovės P.A.R.Y.Ž.I.U.S architektų komanda.

Vos pradėjęs veikti „Daugirdas" sulaukė didelės sėkmės. Jis populiarus ne tik tarp turistų, bet įvertintas ir profesiniais apdovanojimais už architektūrinius sprendimus. O štai Valstybinio turizmo departamento rengto konkurso „Sėkmingiausias 2007 metų turizmo projektas" vertinimo komisija pripažino „Daugirdą" sėkmingiausiu 2007 metų Lietuvos viešbučiu.

Dar įdomu tai, kad iš pasibaisėtinų griuvėsių atgimęs viešbutis išjudino ir gretimų, taip pat gerokai apleistų istorinių Kauno senamiesčio kvartalų prisikėlimą – šiuo metu aplinkui vyksta intensyvūs tvarkybos darbai.
 
Jolanta Miškinytė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas