Titulinis
KPD apie paveldą
Geroji patirtis: atgijusios “Naručio” freskos

Geroji patirtis: atgijusios “Naručio” freskos

 
 Pasaulietinių Vilniaus istorinių interjerų išliko mažiau nei sakralinių. Įdomiausia jų sankaupa - nuo gotikos iki XX amžiaus - išsaugota Pilies gatvės 22-24 numeriu pažymėtame name, kur veikia viešbutis „Narutis".
 
Šis namas tapo tikru džiaugsmu kultūros paveldo specialistams ir restauratoriams po to, kai čia vienoje erdvėje buvo atidengtas kelių skirtingų istorinių laikmečių dekoras. Nedaug rasi vietų, kur galėtum išvysti renesansinę, barokinę ir klasicistinę sienų puošybą. Ne tiek daug turime konceptualios, atsakingos, metodiškos bei technologiškai teisingos restauracijos pavyzdžių, kokiu šiandien yra šis statinys.
 
O turint omenyje, kad vis dar sunkiai sugebame saugoti paveldo tradicijų tęstinumą, kone šimtą metų išlaikyta ta pati viešbučio paskirtis – išties reikšmingas faktas ir gerasis pavyzdys kitiems vertingų paveldo objektų valdytojams.

Atgijusios “Naručio” freskos Atgijusios “Naručio” freskos Atgijusios “Naručio” freskos Atgijusios “Naručio” freskos Atgijusios “Naručio” freskos
 
 
 Sienų tapyba ir jos žvalgai
 
Iš 1773 m. namo inventorinio aprašymo buvo galima įsivaizduoti to meto itin turtingai dekoruotus interjerus. Grindys buvo iš meniškai išdėstyto parketo. Sienos ir lubos puoštos dalinai polichromija, dalinai – paveikslais, kurių iš viso buvę devyniolika.
 
2003 m. buvo atliktos salės – buvusio refektoriumo žvalgybinės polichrominės paieškos. Tyrimą vykdė aukščiausios kategorijos architektė-restauratorė Audronė Kaušinienė ir restauratorius Vytautas Raila. Atrasta XVIII a. sienų tapyba, ištisai dengianti salės sienas ir veidrodinį skliautą. Paaiškėjo, kad šios patalpos sienų tapyba neblogai išlikusi, sienų tapybos tyrinėtojai nepastebėjo didelių netekčių.
 
Tapyba pasirodė esanti klijinė, baroko stilistikos bruožų, šiltų intensyvių spalvų, figūrinių-ornamentinių motyvų. Ją dengė kelių kalkinių dažų sluoksnis. Dėl atmosferinių poveikių tiek tinko sluoksnis, tiek tapybos dažų sluoksnis daugelyje vietų buvo atsisluoksniavę. Tamsios dėmės rodė įsimetusias pelėsių kolonijas bei išsiskyrusias tirpias druskas. Šiaip ar tai, konstatuota, kad tai unikali, vienintelė tokio pobūdžio dailės vertybė, iki šiol išsiaiškinta gyvenamajame pastate Vilniaus mieste.
 
2004-aisiais atlikti papildomi sienų polichromijos tyrimai, kurių metu nustatyta, kad gausi sienų sienų tapyba yra išlikusi šiaurinės sienos tarplangiuose, langų glifuose, vakarinės sienos dešinėje dalyje, rytinės sienos kairiame kampe ir buvusiuose tarplangiuose.
 
Apskritai namo interjerų būklė atrodė nekokia, ir nors restauravimo projekto vadovė Audronė Kaušinienė susilaukė užuojautos dėl jos laukiančio vargo, restauratorei neteko gailėtis, kad ėmėsi šio darbo. Viename iš šio istorinio namo butų pavyko atidengti didžiulės vertės tapytas medinės lubas, datuojamas XVII-XVIII amžiumi, t.y., Renesanso ir Baroko pradžios laikotarpio. Penkių specialistų komanda lubų dekorą atidenginėjo pusę metų. Panašias lubas Vilniuje galime pamatyti tik Rūdninkų gatvėje esančiame Valstybinė kultūros paveldo komisijos biure.
 
„Naručio" sienų tapybai savotiškai pasisekė. Mat šiame pastate pagal senų laikų dekoro tradicijas ankstesnieji puošybos sluoksniai nebuvo pašalinti, naują dekorą dengiant tiesiai ant jų. Tai suteikė restauratoriams galimybę atidengti skirtingų istorinių epochų polichromiją, kurioje rasta unikalių motyvų. Štai ornamentas, vaizduojantis žaidžiančias antikines figūrėles. Greičiausiai jis vienintelis toks mūsų šalyje
 
Svarbiausia – teisinga metodika
 
Restauratorių darbas neretai lyginamas su juvelyro meistriškumu, ypač kuomet tenka naudoti retušavimo techniką. Ji buvo itin aktuali šiame paveldo objekte. Siekiant istoriniuose „Naručio" interjeruose kuo autentiškesnio rezultato, nutarta sienų tapybą gaivinti naudojant senąsias technologijas. Šiuolaikiniai dažai būna pernelyg aštrių spalvų, todėl restauratoriams teko patiems pasigaminti reikalingą tinką, glaistą. O dažai maišyti iš kazeino, kalkių bei mineralinių pigmentų.
 
Dėl didelių sienų tapybos plotų apimties nutarta tapybos tvarkymo darbus skaldyti į atskirus etapus. Prieš pradedant restauravimą paieškų metu atidengti tapybos fragmentai buvo nufotografuoti. Toliau atlikti tapybos cheminiai, tinko ir jo pakloto laboratoriniai biologiniai tyrimai, aprašyti defektai, jų pobūdis, apimtis ir vieta.
 
Remiantis laboratorinių tyrimų išvadomis, natūros tyrimais bei technologų rekomendacijomis, buvo paruošta salės sienų tapybos atidengimo, konservavimo, restauravimo darbų metodika, kuria siekta maksimaliai išsaugoti autentišką tapybą. O toliau jau sekė konkretūs darbai: fotofiksacija, tapybos sluoksnio atidengimas, vėlesnių istorinių dekoro sluoksnio liekanų dokumentavimas, nudruskinimas, antiseptikavimas, dažų sluoksnio tvirtinimas, atsisluoksniavusio tinko tvirtinimas prie pagrindo, tinko netekčių atkūrimas nauju tinku ir plyšių užtaisymas, smulkių paviršiaus išdaužymų glaistymas, tapybos sluoksnio sunykimų retušas, galutinis tapybos tvirtinimas, profilaktinis antiseptikavimas ir fotofiksascija po restauravimo.
 
O štai kaip buvo restauruojama debesų fone įkomponuota Uranija – astronomijos, astrologijos deivė ir kita figūra – spėjama, istorijos deivė Klėja. Uranijos galvos, veido, kaklo tapybinis sluoksnis buvo apiręs, beveik neišlikęs modeliavimas, tad šios vietos, turinčios didelę meninę reikšmę kūriniui, nebuvo restauruojamos.
Karštai svarstyta, kaip rekonstruoti dešinę Uranijos ranką, kuri iki alkūnės buvo sunaikinta. Trūko ikonografinės medžiagos. Nuspręsta tai padaryti pratęsiant jos bendrą kryptį, išlaikant proporcijas, nemodeliuojant. Atliekant Uranijos figūros rekonstrukciją, siekta sušvelninti trūkstamų fragmentų dominavimą, priartinti juos prie kūrinio visumos neiškraipant meninės, istorinės tiesos.
 
Klėjos tapybinis sluoksnis buvo stipriai suiręs, beveik neišlikęs modeliavimas, telikę autentiškos spalvos pėdsakai. Sunkiai buvo įžiūrima knygą laikanti ranka. Tapybinio sluoksnio ištrupėjimus teko tonuoti, siekiant sušvelninti skirtumą tarp netekčių ir autento, išlaikant figūros bendras apimtis, šviesotamsos sprendimą, neryškinant išlikusių fragmentų. Tokiu būdu siekta vientisumo.
 
Apskritai restauruojant salės plafono figūrinę kompoziciją buvo siekiama ne kūrybiškai rekonstruoti, o šiuolaikiškai interpretuojant suteikti kūriniui logišką visumą, kuri buvo prarasta dėl išorės faktorių. Svarbiausia atrodė išlaikyti pagarbą originalui, vengiant bet kokių imitacijų ir grąžinant kūriniui gyvybę.
 
Polichromijos restauravimo kokybę patvirtino ir vėliau pastate įvykusios avarijos, kuomet palėpėje sprogus vamzdžiams sienų tapyba net du kartus buvo užpilta vandens. Tinkas nelaimę atlaikė, tad restauratoriams užteko tik panaudoti nudruskinimo kompresus.
 
Restauratorė Audronė Kaušinienė polichromijos restauravimą "Naručio" viešbutyje vertina kaip vieną sudėtingiausių per savo praktiką. Labiausiai dėl to, kad autentiškas tinkas buvo paklotas ant nendrių, o taip pat dėl siužetinės sienų tapybos kompozicijos ir joje išryškėjusių netekčių.
 
Namas vardu Konstantinovska
 
Pilies gatvės namas, kuriame įsikūręs viešbutis "Narutis" – gotikos, klasicizmo ir istorizmo laikotarpius apimantis pastatas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas 1561metais, kai priklausė Kijevo vaivadai Konstantinui Ostrogiškiui. XVI amžiuje tai buvo šonu į gatvę stovėjęs dviejų aukštų gotikinis namas. Jį negailestingai niokojo karai (1655 m.) bei gaisrai (1737 m.,1748 m. ir 1749 m.). XVIII a. po gaisro jis buvo remontuojamas. Kurį laiką pastatas priklausė Lydos apskrities teismo paseniūniui Damieliui Kazimierui Šiškai, nuo 1747-ųjų atiteko Vilniaus akademijos Bajoriškajai kolegijai. Nepaisant amžių bėgyje besikeičiančių savininkų, namas dar ir XVIII amžiuje dokumentuose vadintas Konstantinovska – su aliuzija į Kijevo vaivadą Ostrogiškį.
 
Tada buvo pristatas pietinis korpusas su ūkinėmis patalpomis, rektoriaus butu ir sale – vadinamuoju refektoriumu. Patalpas puošė polichrominė tapyba, stiuko lipdiniai, puošnūs židiniai. Po šio amžiaus pabaigoje atliktų rekonstrukcijų statinys paaugo vienu aukštu ir įgijo klasicizmo bruožų. 1781 m. dalyje pastatų komplekso buvo įkurta Medicinos kolegija, kurioje įrengta paskaitų salė, chemijos laboratorija, anatomijos kabinetas.
 
XIX amžiaus pabaigoje namas priklausė A.Naruševičiui; čia veikė restoranas, knygynas, parduotuvė. XX a.pr. pristatytas ketvirtas aukštas, 1918 metais įrengtas viešbutis "Versal". Po Antrojo pasaulinio karo šis viešbutis išliko, tik pasikeitė jo pavadinimas – jis tapo "Naručiu". 1967 m. namas vėl buvo rekonstruotas ir pagal architektės E.Urbonienės projektą iš dalies restauruotas, atidengiant gotikinius elementus bei labiau pritaikant statinį viešbučiui.
 
Šis pastatas garsus ir tuo, kad 1830-1835 čia su pertraukomis gyveno lenkų rašytojas ir istorikas Juzefas Ignacas Kraševskis. Nuo 1829 m. jis studijavo Vilniaus universitete, iš pradžių mediciną, o vėliau - litaratūrą ir laisvuosius menus. Čia gyvendamas jis išleido pirmąsias savo knygas, buvo aktyvus periodinės spaudos bendradarbis.
 
 Jolanta Miškinytė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas