Titulinis
KPD apie paveldą
Kaip sušildyti seną namą

Kaip sušildyti seną namą

Daugiabučių namų apšiltinimas buvo tikslas, į kurį ilgai eita, apie kurį daug kalbėta ir kurio pabaigos dar nematyti. O kaipgi kultūros paveldo renovavimas, kuriame esama specifinių, paveldo savininkams vertų žinoti niuansų?
 
Įprastu būdu didinant energinį efektyvumą sienos paprastai šiltinamos iš išorės 10-20 centimetrų storio termoizoliaciniu sluoksniu. Savaime suprantame, tai pakeičia pastato išvaizdą. Tačiau jeigu nušiuręs standartinis daugiabutis tokiu būdu paprastai pagražinamas, tai kultūros paveldo objektui jis reikštų žūtį.
 
Blogi precedentai
 
„Paveldinio statinio vertė yra jo vertingosios savybės. Jeigu pastato tūris, architektūrinė išvaizda, planinė struktūra saugomi, jie negali keistis. Kai kurias gyvenime matomas prastas renovavimo pasekmes nulėmė ne pačios efektyviausios ir moderniausios technologijos. Tiesiog pasirenkami standartiniai sprendimai, kurie yra netinkami istoriniams pastatams. Štai naudojamas 20 centimetrų termoizoliacinis sluoksnis, visa tai užkalama medžiagomis, kurios nėra ilgaamžės. Tik pagalvokime, kai kurių šimtamečių pastatų sienų storis siekia net 70 centimetrų, o dar pridedamos dvi dešimtys termoizoliacinės medžiagos centimetrų! Kaip tas vargšas pastatas atrodys?" – retoriškai klausia Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis.
 
Savaime suprantama, kad jei saugomų pastatų investicinių projektų užsakovai bei rengėjai neatsižvelgia į šiuos niuansus, nesuderina techninių projektų su paveldosaugininkais, tenka tas privalomas procedūras pradėti iš naujo. Gyventojai, kurių daugiabučiai jau yra įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, yra labai nepatenkinti šitaip įklimpę. Tačiau pirmiausia dėl tokių nesusipratimų kalti investicinių projektų autoriai, kurie, žinodami, jog pastatas priklauso kultūros paveldo sąrašui, nepasikonsultuoja su paveldosaugininkais.
 
Jie turėtų pačioje pradžioje įvertinti saugomų pastatų ypatybes ir taikyti jiems individualius sprendimus, kaip padidinti energinį efektyvumą. O šiltinant saugomo kultūros paveldo statinį storiausiu termoizoliaciniu sluoksniu ir dar apklijuoti visa tai, pavyzdžiui, keraminėmis plytelėmis yra barbarizmas. Juk tokio tipo pastatams šitokia apdaila tiesiog nebūdinga.
 
Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas kultūros paveldo registre esantiems statiniams nėra privalomas, jeigu esami reikalavimai pakeistų jų išvaizdą bei vertingąsias savybes. Tačiau nukenčia energinis efektyvumas. Nors nėra reikalo pasiekti standartiniams daugiabučiams nustatytos energinio naudingumo klasės, visgi tai turi reikšmės tikintis valstybės paramos.
 
Beje, nėra jokio skirtumo, ar pastatas yra gyvenamasis, ar kokios nors kitokios paskirties – nuo to jo buvimas kultūros paveldo registre nepriklauso. Pastato vertę nulemia jo amžius, reikšmingumas ir išlikimo laipsnis. Penkiasdešimties metų ribą peržengęs objektas yra potencialus kandidatas į saugomųjų sąrašą.
 
Kad tik būtų pigiau
 
Savo paveldui neabejingas Vakarų pasaulis „senukų" šiltinimo problemą sprendžia modernizuodamas technologijas. Rinkoje atsiranda vis daugiau šiuolaikiškų šiltinimo medžiagų, kurios nežaloja nei pastato išvaizdos, nei jo vertingųjų savybių. „Europoje stengiamasi išsaugoti paveldo objektus taip, kad nereikėtų naikinti autentiškų dalių. Pas mus svarbu renovuoti, tuo tarpu vertingosios savybės nelabai ką jaudina", - pastebi A. Degutis. Jo įsitikinimu, Lietuvoje moderniausių technologijų taikymas kol kas tebėra neišpopuliarintas dalykas. Juk esama medžiagų, kurių 2 centimetrai daugmaž atitinka tokią pačią varžą kaip 20 centimetrų pagal standartinį renovavimą. Kai apšiltinimas neįmanomas iš išorės dėl saugomo fasado ypatybių, galima daryti tai iš vidaus. Jei ir tai netinka, tuomet parenkamos tokios priemonės kaip šilumą izoliuojantys dažai, tapetai, tinkai.
 
Tiesa, šios medžiagos nėra šimtaprocentinio efektyvumo, kokio pasiekiama storu termoizoliacijos sluoksniu. Anot paveldosaugininko, pasaulyje naudojami ir neužtikrinantys maksimalaus rezultato šiltinimo būdai, nes saugomų pastatų savininkai labai gerai supranta, kad paveldinis namas yra prestižo reikalas. Jie taip pat puikiai suvokia savo pastato vertes ir yra suinteresuoti išsaugoti jas, o ne pakeisti.
 
Tuo labiau jiems neateitų į galvą daryti kokį nors spaudimą valdininkams, kaip Lietuvoje dar pasitaiko labai neretai: „Net nenorima ieškoti variantų, siekiama įsiūlyti vis tokį patį tipinį sprendimą. Jei nesutinki su dvidešimčia centimetrų vatos, iš karto – konfliktinė situacija, priekaištai, kad stabdai renovaciją. Deja, užuot ieškojus savo valdomam objektui skirtingo ir paties geriausio variato, pas mus dairomasi pigiausio, ir medžiagos perkamos ne pagal tai, kokios reikalingos individualiam statiniui, o pagal kainą.
 
Teko lankytis viename pasitarime, kuris vyko labai sename Belgijos universitete. Prieš dvidešimtmetį ten buvo gimęs beprotiškas projektas visą universitetą nušluoti ir pastatyti naują. Pats universitetas išpirko tuos namus, juos restauravo ir dabar saugo. Tai – atitinkamas mąstymas, kultūros lygis. Ten langai tik su vienu stiklu, antras nededamas, o sienos išsaugotos autentiško storio. Darbuotojai sakė, kad būna vėsoka, tačiau jie turintys susitaikyti, juk dirba išskirtinai vertingame pastate", - pasakoja A. Degutis.
 
Jo teigimu, jei namą valdo privatus asmuo, o ant vidaus sienų nėra dekoro, galima jas pastorinti keliais centimetrais – tai leidžiama. Palėpes galima apšiltinti, nes daugiausiai šilumos išeina per langus ir lubas. Susitvarkysi langus, lubas – jau bus šilčiau, tegul ir ne maksimaliai. „O kaip anksčiau žmonės gyveno, juk irgi neapšerkšniję?" – šmaikštauja paveldosaugininkas ir priduria, kad tokio sprendimo mūsų piliečiai nenori jau vien dėl to, jog sumažėja būsto plotas.
 
Nėra paklausos – nėra ir pasiūlos
 
A. Degučio žodžiais, mes net nežinome visų naujausių technologinių renovacijos galimybių, kad nebūtų pakeisti vertingi elementai. Jų ieškojimas kol kas irgi nėra labai lengvas, kadangi nesant poreikio trūksta ir pasiūlos: „Vokietijoje dar prieš penketą metų teko matyti naujos kartos langus su specialiomis vėdinimo ertmėmis, kurios sandariai užsidaro. Jie siūlomi būtent paveldo objektams. Lietuvoje neteko girdėti, kad kas nors tokius langus dėtų ar kokia nors kompanija reklamuotų analogišką produkciją, kuri ir visus šilumos koeficientus atitinka, ir yra gerai vėdinama. Juk labai svarbu, kad šiltinant nesusidarytų vadinamųjų rasos taškų, nedrėktų sienos ir nepablogėtų statinio būklė.
 
Nerasime kol kas Lietuvoje ir statybos firmų reklamų, kaip renovuoti seną pastatą. Tiesa, čia prieš kurį laiką buvo pristatyti specialūs čekiški tinkai, kurie sulaiko šilumą. Bet neprigijo. Manau, dėl to, kad savininkai nori maksimalaus rezultato iškart. Pas mus gal stagnacija, norima, kad būtų taip kaip visada buvo, o naujovių – ne.

Kol kas visomis prasmėmis tobulos šiltinimo technologijos nėra, gal ji laikui bėgant atsiras, nes Europa turi daug paveldo ir ieško geriausių išeičių", - viliasi paveldo specialistas.

Tačiau kol kas, anot pašnekovo, sukamės užburtame rate, nes tam, kad būtų pasiūla, reikalinga paklausa. Jei turėtume pasiūlą, paveldosaugininkai galėtų nukreipti žmonės reikiama kryptimi, rekomenduoti gamintojus.

Pastatų renovavimu rūpinasi Aplinkos apsaugos ministerija, kuri už kultūros paveldą neatsako, jo nesaugo ir priima jo neliečiančius sprendimus. Pasak A. Degučio, tuo užsiimti turėtų Kultūros ministerija, kad atsirastų rekomendacijos, technologijos ar bent jau diskusijos šia tema: „Tuoj prasidės sovietinių namų, tarkime, stalininių įpaveldinimas, nes jie peržengs penkiasdešimties metų ribą. Čia kalba nebe apie namus, kurių fasadas iš plytų, bet apie tinkuotus. Kaip su jais reikės elgtis? Būtina apie tai jau dabar kalbėti, rengti seminarus, parengti paveldo šiltinimo rekomendacijas, skatinti įmones", - mano Algimantas Degutis.
 
Meilė ar nemeilė?
 
Nors naujausių kultūros paveldo renovavimo technologijų mūsų šalyje vis dar baidomasi, vis tik pavyko rasti objektą, kuriame tokios galimybės sėkmingai panaudotos. Restauruojant Užutrakio ansamblio vežiminę šiltinimui buvo pasirinkta speciali plonytė plėvelė, atitinkanti 30 centimetrų storio vatą: „Ilgai jos laukėme, kol atvežė iš Prancūzijos. Ši medžiaga naudojama kosminių laivų apšiltinimui. Dabar turime prabangią pastogę – gerai matyti gegnės, niekas statinyje nesugadinta", - džiaugiasi ansamblį valdančio Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius ir patikina, kad šio sprendimo įgyvendinimas tikrai nekainavo ženkliai daugiau nei tradiciniai sprendiniai.
 
Jis įsitikinęs, jog renovavimo sėkmė labiausiai priklauso nuo savininko požiūrio į paveldą, nuo jo asmeninės meilės ar nemeilės savo turimam objektui. Jei šis tik trukdo, be abejo, žmogui net į galvą nešaus ieškoti modernesnių galimybių. Tačiau jeigu yra atvirkščiai, tuomet valdytojas nesunkiai įsitikins, kad pasaulyje jau pilna šiuolaikinių medžiagų bei technologijų, padedančių ir išsaugoti paveldo autentiškumą, ir atitikti nūdienos reikmes.
 
G. Abaravičius taip pat pastebi, kad saugomo statinio renovacijos procese labai svarbus asmuo – architektas. Jei jis yra išradingas, nebijantis technologinių naujovių, tuomet tikrai pasiūlys būtent tai, ko reikia, kad istorinis pastatas sušiltų.
 
Jolanta Miškinytė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas