Titulinis
KPD bendradarbiavimas su Europos kultūros kelių institutu
Apžvalginė ir situacijos įvertinimo misija. Parkai ir sodai/ Lietuvos kraštovaizdžiai

Apžvalginė ir situacijos įvertinimo misija. Parkai ir sodai/ Lietuvos kraštovaizdžiai

2001 metų birželio 8-13 d.
 
Misiją atliko
Europos Kultūros kelių institutas (Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė) ir
Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centras (Terasonas, Prancūzija)
 
Misiją paruošė
Lietuvos Kultūros ministerija
Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos departamentas
 
ĮŽANGA
 
Kultūros kelių programa – Parkų ir sodų kelias
 
Prieš apibūdindami Lietuvoje įvykdytą misiją ir pateikdami išvadas, nutarėme, jog svarbu dar kartą pabrėžti didžiulę sodų ir kraštovaizdžio aspekto reikšmę Kultūros kelių programoje ir patikslinti kai kurias Kultūros kelių veiklos savybes. Taip pat norime paaiškinti, kodėl tema "Parkai ir sodai" prieš aštuonerius metus buvo pasirinkta kaip "kelias", galintis būti puikia "metodologine" iliustracija, ir kaip ji buvo pradėta vystyti, kaip pamažu prasiplėtė iki kraštovaizdžio sąvokos, pereidama nuo "moksliškai sutvarkytos gamtos" erdvės prie "patobulintos gamtos".
 
Visada naudinga priminti, kad Kultūros kelias, Europos Tarybos nuomone, tai ne tik įveiktas atstumas, net jei jame tyrinėjamos konkrečios vietos arba jei kartais jis eina būtent tais keliais, kuriais europiečiai traukė į piligrimines keliones, važinėjo vykdydami prekybinius mainus ar darydami atradimus.
 
Kultūros kelias visų pirma apibrėžiamas kaip plati europietiška tema, galinti iškelti esminius klausimus: identiškumą, kultūrų sąveiką, atmintį, tema, pagal kurią vienas ar keli už tai atsakingų partnerių tinklai numato ir sudaro veiksmų planą.
 
Europos Taryba rūpinasi naujų temų parinkimu, o Europos Kultūros kelių institutui pavesta kontroliuoti veiksmus ir tinklus, kurie pagal tas temas dirba. Jis taip pat atsakingas už naujų teminių pasiūlymų, galinčių praturtinti bendrą veiklą, priėmimą. Be to, Institutas privalo užtikrinti dokumentų, informacijos ir komunikacijos tvarkymą.
 
Prižiūrėti, kad kelias gyvuotų ir vystytųsi, ne vien administracinis darbas, nors ir reikia reguliarių įvertinimų. Pirmiausia tai pagalba, prasidedanti tada, kai pasiūloma tema, ir pasibaigianti tada, kai imamasi konkrečių veiksmų. Kartais tai būna net įvairiapusis kūrybinis ar koordinacinis darbas, kai pagal šalių susitarimą Institutas atsako už savo partnerius ar gamybos partnerius, už kokio nors gaminio realizaciją ar kultūrinę produkciją: parodą, knygą...
 
Bet pirmiausia Institutas privalo vadovauti partneriams, orientuoti jų darbą, ieškoti jiems naujų bendradarbiavimo krypčių ir išplėsti temos veiklos lauką, įtraukiant kuo daugiau Europos šalių ir apimant kuo įvairiausius požiūrius. O dėl parkų ir sodų, tai jam pavesta dar svarbesnė misija: padaryti iš jų parodomąją metodologinę priemonę.

Tikroviška utopija
 
Negalima užmiršti vieno svarbaus dalyko: Europos Tarybos Kultūros kelių programa šios institucijos buvo sumanyta kaip "tikroviška utopija". Ji pasirodė tokia ir esanti, nes su ja susijusi politika nuo pat pradžių atsidūrė trijų iš pažiūros prieštaringų veiklos rūšių sankirtoje.
 
– Pirmiausia – tai etinė ir politinė veikla, skirta paveldui ir kultūrai. Ši veikla paremta pagrindinių Europos ir net pasaulio vertybių apsauga ir propagavimu. Veikla, nenukrypstanti nuo chartijų ir rekomendacijų, turinčių įstatymų galią jas ratifikavusiose šalyse. Būtent šią veiklą programa turėjo padaryti matomą ir net "apčiuopiamą" tiek gyventojams, tiek lankytojams, ir kuo arčiau europiečių gyvenamų vietų. Be to, nereikia pamiršti fakto, kad dvi Europos dalys, ilgai buvusios atskirtos viena nuo kitos, šiame projekte turėjo rasti priemonių ne tik vėl išmokti dirbti drauge, bet ir sugretinti bei suprasti savo skirtumus, net analizuoti, kodėl ir dėl kokių priežasčių šiedu blokai tiek metų buvo susipriešinę.
 
– Savaime suprantama, tai ir mokslinė veikla, pagrįsta autentiškumo tyrinėjimais ir kuo plačiausiu įvairių kultūrinių požiūrių bei vienas kitą papildančių identitetų palyginimu.
 
– Ir galiausiai – tai vystomoji veikla, kuri turi atsižvelgti į vietos realijas, ekonominius poreikius ir labai specifinę kultūros bei žmonių padėtį, kad kultūriniai ir paveldo projektai ne tik būtų įvykdyti, bet ir taptų ilgalaikio vystymosi varikliu.
 
Taigi jei pamėginsime reziumuoti šios utopijos bruožus, pamatysime, jog reikia sukurti kultūrinius ir turistinius "produktus" konkrečiose teritorijose, kad būtų prieinama kuo didesniam skaičiui žmonių ir kad jų interpretavimas bei tarpininkavimas padėtų europiečiams užmegzti geresnį dialogą, geriau vienas kitą suprasti ir surinkti išsibarsčiusius atsiminimus.

Kraštovaizdžio aspektas
 
Paradoksalu, bet kraštovaizdžio aspekto supratimas kultūros kelių visumoje iš tikrųjų buvo įvertintas visai neseniai. Tačiau nuo tada, kai 1987 metais Europos Taryba pasirinko Kompostelos Šventojo Jokūbo kelius, kelionės po kraštovaizdį klausimas tapo pagrindiniu kultūros kelių aspektu, kuris ne visada iškeliamas į pirmą vietą, bet vis tiek yra esminis, neatsiejamas nuo "fizinės" patirties kelionių metu. Žinoma, kultūrinė ir paveldo veikla, kuri lydėjo temų mokslinio turinio tyrimus ar pati juos vykdė, dažniausiai būdavo istorinė veikla, skirta ieškoti praeities liekanų ir įvertinti, kuo tos liekanos reikšmingos kontrastingam ir įvairiam Europos istorijos aiškinimui. Be to, senovės žmogiškasis faktorius (archeologinės, rašytinės, dainuojamosios, pasakojamosios ir kt. liekanos) arba šiuolaikinis faktorius (artefaktai, darbo vietos, gyvenamosios vietos, vykę renginiai, pasakojimai apie keliones ir kt.) suteikė reikšmės ir svarumo naujoms tvarkymo reikmėms. Kitaip tariant, buvo atsižvelgta į laiko ir žmonių aspektą, o fizinės geografijos ir gamtos aspekto dažniausiai būdavo nepaisoma.
 
Šitaip yra dėl to, kad dauguma institucijų ir administracijų, įtrauktų į šią programą, iš posakio "Kultūros kelias" įpratusios įsidėmėti tik žodį "kultūros" ir galvoti vien apie istorinių ir žmogiškųjų kelių formas. Arba pasakysime kitaip: kultūros tarnybos labai retai bendradarbiauja su aplinkos apsaugos arba teritorijos tvarkymo tarnybomis.
 
Vis dėlto daugelyje pasiūlymų, pasiekusių Institutą arba išrinktų Europos Tarybos, aiškiai parodytas kraštovaizdžio aspektas, nesvarbu, ar tai būtų kaimo, ar miesto kraštovaizdis. Iš tiesų teritorija juose tyrinėjama įvairiais požiūriais, kuriuos čia specialiai pateikiame nesilaikydami jokios tvarkos: vietinės kaimo gyvenamosios aplinkos apsauga ir valorizacija plačiame jį supančios aplinkos kontekste, vienuolynų ir piligrimų kelių reikšmė istoriškai tvarkant teritorijas, esminiai samprotavimai apie peizažo sąvokos atsiradimą Europos tapyboje, ieškojimas identiškų kraštovaizdžio markerių, susijusių su tam tikra žmonių veikla (šilkmedžių auginimu šilkverpiams, alyvmedžių ar vynuogių auginimu, žemės ūkio ar pramonės įmonių kūrimu kaimo teritorijoje, miesto pramoniniu tvarkymu ir kt.). Taigi kraštovaizdis yra paveldas, mąstant europietiškai toks pat iškalbingas kaip ir architektūrinis paveldas.
 
Jeigu pasigilinsime dar labiau, kaimo ar miesto kraštovaizdžio atminties analizė numato dvi darbo kryptis, kurios padeda išvengti didelių klaidų tvarkymo ir urbanizmo srityje arba leidžia kai kurias ištaisyti.
 
Vadinasi, kultūros keliai, nors tai ilgus metus ir nebuvo pripažįstama, paliečia daugelį kultūrinio kraštovaizdžio aspektų: atmintį, istoriją, kelius, gyvenamas vietas, archetipus ir kt. Taigi reikia aprėpti visą antropologinį aspektą. Simonas Schama (1) sako: "Jeigu pagrįstai pripažįstame, kad žmonių įtaka žemės ekologijai paliko nepageidautinų padarinių, tada taip pat sutikime, kad ilgas gamtos ir kultūros bendravimas nėra virtinė negandų, nulemtų iš anksto ir nepataisomų. Bent jau pripažinkime žmonių akių nuopelnus, nes tai jų žvilgsnis skiria neapdirbtą žaliavą nuo kraštovaizdžio".

Veiklos pradžia
 
Kaip jau sakėme, Parkų ir Sodų tema buvo pasirinkta 1993 metais kaip metodologinės pratybos. Tad teko surinkti visų su tuo susijusių disciplinų ekspertus, kurie ne tik nurodytų, kokios buvo šios temos europinės vertybės, bet ir mokėtų atsižvelgti į veiksmų prioritetus.
 
Šis susirinkimas, įvykęs Stupinidžių medžioklės pilaitėje netoli Turino, parengė vieną produktyviausių priemonių iš visų "brain-storming" susirinkimų, skirtų šiai programai. Iš tiesų galima pasakyti, kad dalyvaujantys ekspertai – botanikai, architektai, istorikai, sodų konservatoriai, agronomai, kūrėjai, dėstytojai ir kt. – sugebėjo taip gerai iškelti visas šios temos teorines ir praktines pasekmes, kad net po septynerių metų veiksmai, kurių imamasi, dar tebėra grindžiami jo metu kilusiomis idėjomis.

Daugiadisciplinis aspektas
 
Sodas iš esmės yra mokslinės kultūros, techninės kultūros ir meninės kultūros susitikimo vieta. Taigi jis padeda vėl surankioti išbarstytas žinias, sujungti jas į visumą ir sudaryti nepaprastai turtingas darbo grupes. Pedagoginėje srityje jis, be kita ko, skatina panaudoti įvairias mokinių savybes, nes jų sugebėjimai ne vien intelektualiniai.

Pilietiškumo aspektas
 
Pačia savo prigimtimi sodas yra tokia vieta, už kurią atsakomybė perduodama iš kartos į kartą, bet taip pat ir tokia, kurioje dalis kada nors padaryto darbo rezultatų pasireikš tik po kelių dešimtmečių ar net po kelių šimtmečių. Taigi jis užtikrina ryšį, tęstinumą ir net bendradarbiavimą tarp kartų. Be to, jis reikalauja labai konkretaus darbo, todėl čia galima vykdyti socialinės reintegracijos veiklą, ypač turint galvoje konkrečius greit pasireiškiančius darbo rezultatus.

Identiškumo aspektas
 
Sodas visada yra kokioje nors teritorijoje, bet sykiu tai tokia vieta, kur maišomi, skiepijami ir kryžminami išvestiniai augalai ir kur užsiimama sodininkavimu. Sodas jau vien dėl jame esančių augalų kilmės įvairovės yra langas į pasaulį. Mūsų daugiakultūrėje visuomenėje jis kiekvienam padeda atrasti savos kultūros elementų, intelektualiai ir praktiškai suvokti, kaip kultūros sąveikauja ir derinasi tarpusavyje.

Tarp gyvų ir dirbtinių dalykų
 
Kadangi sode gali būti augalų ir gyvūnų ir jie ten tarsi scenoje, tai sodas, akivaizdu, yra gamtos spektaklis. Bet to spektaklio ribos metams bėgant labai išsiplėtė. Net galima pasakyti, jog svarbiausias procesas, įvykęs sodų istorijoje, yra "prijaukinimas", nes žmogus išdrįso "prijaukinti" gamtą, manipuliuodamas ir dozuodamas tai, kas natūralu, tvarkydamas augalų gyvenimą, rodydamas meistriškumą, nevengdamas dirbtinumo: anglų peizažiniai sodai, be jokių ribų ir tvorų, automatų, mechaninių įrengimų sodai, renesansiniai, barokiniai... ir klasicistiniai fontanų sodai, Williamo Robinsono gamtiniai sodai, judantys Gilles'io Clément'o sodai... Kokia gali būti geresnė tema naujiesiems informacinės visuomenės pasekėjams, kaip išbandyti jėgas toje srityje, kurioje jau seniai lošiama jiems įprasta partija: realybės ir virtualybės konfliktas?

Memorialinis aspektas. Simboliai, skaitymas iš naujo
 
Aš visada linkęs tvirtinti, kad drauge su religiniu paveldu parkai ir sodai yra sudėtingiausias paveldas simbolių požiūriu. Dauguma prasmės duomenų, kuriais remiasi religinių pastatų ir juose esančių tapybinių bei skulptūrinių atvaizdų struktūra, iš tiesų tapo "neįskaitoma" daugumai mūsų amžininkų, nes sumenko religinė praktika ir religijos vaidmens visuomenėje suvokimas, o ir patys sodai patyrė dvejopo pobūdžio netektį: botanikos žinių ir simbolių supratimo. Istorinis sodas visada remiasi architektūrine programa, o architektūrinė programa pagrįsta keliais ir pažinimu. Tai metafora tiesiogine šio žodžio prasme. Jo planas, perspektyvos, masių santykis, statulos, vandens sistemos, "dekoratyvinės paskirties pastatai" ir, žinoma, augalai "pasakoja" istoriją: legendas, šeimininko galios atgarsius, filosofijos ar geometrijos pomėgį... Sodą galima nagrinėti socialiniu, kelionių ir klajonių bei kultūriniu požiūriu. Taigi liko pagrindinis darbas: surankioti išbarstytas atsiminimų daleles į europinį kontekstą.

Renginio aspektas
 
Sodas yra tokia vieta, kur pristatomas jis pats ir kur labai tinka pristatyti renginius. Sodas priėmė visas visuomenės grupes, kurios norėjo jo teritorijoje įspausti savo visuomeninės ar ekonominės galios ženklą. Čia labai svarbus kūrėjų ir menininkų vaidmuo, ypač sugretinant įvairias kultūras. Tai kita scena, kuri dažnai būna apleista ir kuriai reikia sugrąžinti jos tikrąją vertę.

Suvokimas planetos mastu
 
Pritardami Gilles'iui Clément'ui, pasakysime, kad sodininkystės praktika, kaip kasdienis, artimas dalykas, ir kraštovaizdžio supratimas kaip tik ir yra dvi veiklos sritys, skatinančios suvokimą planetos mastu, biologinės įvairovės suvokimą ir ilgalaikiškumo suvokimą tiesioginiais, asmeniniais keliais. Neseniai vykusi šio sodų kūrėjo paroda, pavadinta "Planetos sodas", aiškiai mūsų klausė: "Ar planetos mastu esama tokių darbų, kuriuos galėtume palyginti su tais, kuriuos savo sode dirba sodininkas? Ar galima sodo žodyną, dažniausiai taikomą ribotoms, aptvertoms erdvėms, taikyti milžiniškai, atvirai erdvei?" (2). Todėl kas gali geriau už sodą padėti suprasti lokalinių ir globalinių dalykų santykį?

Žinių rezervas
 
Parkai ir sodai dėl juose vykdomos veiklos įvairovės sudaro galimybę taikyti ir palyginti žinias ir sugebėjimus. Profesijos, kurių reikia sodo priežiūrai, įvairios, ir būtina nuolat tobulintis. Sode vyksta kova prieš darbo įgūdžių praradimą, o tai tikras iššūkis, kurį turime priimti, ypač jei tikimės, kad vėl atsivėrusi Europa leis atnaujinti mainus kontinentiniu mastu.

Rytų Europos poreikiai
 
Visame iš naujo atrastame kontinente suprantama, kokią naudą duos bendradarbiavimas sodų ir kraštovaizdžio srityje. Ne vien todėl, kad, tvarkant gamtos erdves, laikomasi solidarumo su kitomis šalimis, bet ir todėl, kad didelė sodų Europos dalis ištisus dešimtmečius buvo palikta dirvonuoti. Prieš susiskaidydama sodų Europa buvo vieninga. Sodų Europa buvo tikra visuomenė visuomenėje, valstybė valstybėje, o sykiu ir mainų šaltinis, nors tie mainai kartais prieštaraudavo valstybių logikai. Galima iškelti hipotezę, kad su teritoriniais ar miestų sodais susijęs bendradarbiavimas ir rungtyniavimas tiek Rytuose, tiek Vakaruose taip pat yra dalykas, dėl kurio komandos gali užimti pozicijas, tinkamas atlikti bendrus veiksmus, ir šį kartą prasilenkiančius su visuomenių ir valstybių-tautų logika.
 
Nieko neturėtų stebinti, kad Lietuvos Kultūros ministerija kreipėsi į Europos Kultūros kelių institutą. Tai pavyzdys, puikiai iliustruojantis būtinybę vėl įsisavinti Europos teritorijas.
 
Prancūzų kraštovaizdžio architekto Edouard'o André suprojektuotus ir sukurtus iš tiesų galima suprasti (vadinasi, ir pristatyti lietuvių visuomenei bei užsienio lankytojams) tik Europos istorinės logikos kontekste. Pavyzdžiui, gamtos svarbumą Lietuvoje irgi galima suprasti tik paaiškinus, jog tai susiję su vėlyvu krikščionybės įvedimu šiose teritorijose.
 
Tik surinkus istorinę informaciją apie idėjų ir žmonių judėjimą bei gyvenimo būdo kaitą nuo senovės, galima padėti suvokti Europą tiems, kurie joje gyvena ir prisideda prie jos susivienijimo.
 
Sodai yra ideali aplinka tokiam suvokimui, nes juose jis reiškiasi ir intelektualiai, ir intuityviai.
 
Tarp dviejų polių
 
Turine susirinkę ekspertai, grįždami prie tikroviškos utopijos, pasiūlytos programos pradžioje, teigė, kad šios metodologinės pratybos vyksta tarp dviejų kraštutinumų, tačiau jie nutolę vienas nuo kito mažiau, nei gali atrodyti.
 
Užuot vėl nagrinėjus argumentus, pateiktus ekspertų, šiuodu kraštutinumus būtų galima apibūdinti dviem citatomis, kurių viena nusako grynai ekologinį aspektą, planetos sodo suvokimą, o kita – pedagoginį ir pilietinį aspektą, bėgančio laiko suvokimą.
 
Viena citata labai trumpa ir labai taikli, kita – metaforiškesnė: "Sodas – tai žemės gabalėlis, ir amžinybė". (Gilles'is Clément'as)
 
"Rytas, gale alėjos, pakankamai ilgos, kad mintys nulėktų į praeitį, – du siluetai. Vaikas šokinėja aplink kalbantį vyrą. Tai sodo pamoka... Čiulba paukščiai. Šuo šniukštinėja žemę. Tėvas vedžioja sūnų po augalų pasaulį. Jis moko vaiką juos pažinti ir pavadinti, žiūrėti ir uostyti. Perspėja, kad nuo neprinokusių kriaušių raižo pilvą, pasakoja apie bičių naudą, apie metų laikų kaitą, apie tai, kad žemę reikia dirbti ir žiemą, jei nori turtingo pavasario. Vaikas žaidžia su šunimi ir, atrodo, nesiklauso. Oficialiai lankoma mokykla jam visai nerūpi. Ar yra pasaulyje geresnis pirmasis mokytojas už tėvą, išmanantį gamtos dalykus? (3) (André Le Nôtre'as. Laimingo žmogaus portretas. Erikas Orsena)."

Darbo vietos ir būdai
 
Po visų šių minčių apie unikalų sodų pobūdį, kaip apie daugiadiscipliniškumo, susiėjimo ir Europos pilietiškumo erdvę, nesunku įsivaizduoti, kad veiksmai, kurių ėmėsi Europos Tarybos ir Instituto partneriai, visų pirma susiję su memorialiniu ir pedagogikos klausimais. Taigi Institutas pirmiausia atsigręžė į jaunimą, norėdamas sukurti sodų tinklą ir mokyklų tinklą. Dabar kartu su Institutu, vystydami įvairias disciplinas, dirba penkiolika mokyklinių įstaigų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, pradėję nuo sodų istorijai reikšmingiausio darbo: "Polifilo sapno" (4).
 
Mums taip pat atrodė svarbu pasirinkti simboliais tapusius sodus, tokius, kurie, nors galbūt ir mažiau žinomi už kitus, tačiau pakeitė socialinius santykius arba erdvės suvokimą tose vietose, kur buvo suplanuoti ir užveisti. Tokius, kurie suvaidino simbolių vaidmenį ir padėjo atgaivinti prisiminimus. Jie sudarė pagrindą, kai rinkomės, ką įtraukti į veikalą "Europos sodų pamokos" (5).
 
Tai, pavyzdžiui, atkurtas sodas, toks kaip "The lost gardens of Heligan" Kornvalyje.
 
Religinio memorialo "Trijų kultūrų sodas" Madride.
 
Sodas-simbolis, kuris netrukus atsiras ant abiejų Reino krantų Strasbūre.
 
Laukinis judantis Gilles'io Clément'o sodas miesto teritorijoje, šalia metro, Lozanoje, Šveicarijoje.
 
Etnobotanikos sodas Salagone, Prancūzijoje, iliustruojantis žmonių ir augalijos santykius.
 
Ir pagaliau istorijos sodas Terasone, Dordonėje, kuris atkartoja visus pasaulio sodus.

Kodėl Terasonas pasirinktas tinklo centru?
 
Su Terasono miestu, Kultūros centru ir "Vaizduotės sodais" nutarėme įsteigti tinklo centrą europiniam bendradarbiavimui. Šis sodas yra mažoje Perigoro gyvenvietėje, miestelyje, turinčiame 6. 500 gyventojų. Šio miestelio architektūrinis paveldas įdomus ir jau dabar traukia lankytojus, bet turizmo klausimas, savaime suprantama, keliamas regiono mastu, o tenai reikšmingiausios yra priešistorinės vietos, kurioms reikia rasti svarią alternatyvą. Vezero slėnį ir miestą juosė miškų juosta, išryškinanti vietovės ansamblį. Išnagrinėjus įvairius animacinės veiklos projektus, šis miestas buvo pasirinktas sodui užveisti. Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo paskelbtas architektūrinis konkursas šiai erdvei sutvarkyti pagal labai ambicingą programą, nes buvo kalbama apie Žmonijos sodus, apie savotišką "sodų istorijos fragmentų" pristatymą. Laureatė Kathryn Gustafson, padedama Philippe'o Marchand'o ir Iano Ritchie'o, sutvarkė šią erdvę, naudodamasi naujomis medžiagomis ir tradicinėmis technikomis, tokiomis kaip akmeninės sienos, sutvirtintos vielomis, gabionai. Žalumynų tuneliai, aukso gija, nusidriekusi per medžius, ir dideli simboliniai archetipai: vandens sodas, kanalai, pavėsinės, šiltnamiai ir kt. padeda vaikščioti po šį sodą taip, kaip skaitoma pasakų knyga. Svarbus šio sodo struktūros elementas – vanduo, tekantis kanalais, urduliuojantis, trykštantis iš žemės šiuolaikiškai įrengtame vandens sode. Šio vandens tėkmė pasibaigia virš graviruotų plokščių, padėtų ant žemės ir vaizduojančių geografinius žemėlapius, kur pažymėtos kai kurios didžiosios pasaulio upės, atspindinčios sodo planetinį aspektą.
 
Įsteigę sodininkystės ir vaizduotės sodų knygų saloną, paskatinę mokyklų tinklo kūrimą ir pasitelkę sodus, sukurtus Šomono festivalyje, "Vaizduotės sodai" dabar pereis į naują svarbų vystymosi etapą. Iš tiesų municipalitetas nusprendė įsteigti Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centrą, kuris užmegztų ryšį tarp sodų ir Kultūros centro ir paverstų Terasoną resursų centru, susitikimų bei mokymo vieta, animacijos programą sujungdamas su kita programa, numatančia, kaip perteikti profesinę patirtį, padedančią atsakyti į kai kuriuos Europos teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo klausimus.
 
Šios pastangos, skirtos tinklo sukūrimui, visų pirma turi būti nukreiptos į Rytų ir Centrinės Europos šalis, kurios ieško naujų bendradarbiavimo galimybių tiek mokymo tobulinimo, tiek profesinių įstatų tobulinimo srityje ir, žinoma, siekia daryti įtaką istorinio paveldo ir kraštovaizdžio šiuolaikiškam tvarkymui.
 
Taigi Europos Tarybos Kultūros kelias, apimdamas ir sodus, ir kraštovaizdį, įgyja didelę reikšmę. Iš metodologinių pratybų jis tapo tikrove, įgavusia kontūrus, radusia resursų ir susitikimo vietų. Įsikūnijusi utopija.
 
Šaltiniai:
(1) SCHAMA Simon. Le Paysage et la mémoire. Editions du Seuil, Paris, 1999.
(2) CLEMENT Gilles. Le jardin planétaire. Réconcilier l'homme avec la nature. Albin Michel, Paris, 1999.
(3) ORSENA Erik. Portrait d'un homme heureux. André Le Nôtre 1613-1700. Fayard, Paris, 2000.
(4) COLONNA Francesco. Le Songe de Poliphile. Aldus Manutius, Venise, 1499.
(5) THOMAS-PENETTE Michel et FAUQUE Claude. Leçons de jardins à travers l'Europe. Alternatives, Paris, 1998.

MISIJA
 
I. Misijos kontekstas
 
I.1. Pradžia
 
Šios misijos projektas buvo sukurtas Terasone 2000 metų rugsėjį per pirmąjį Rytų ir Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų darbo seminarą, į kurį susirinko prancūzų, anglų, italų, vengrų ir lietuvių ekspertai. Per šį seminarą p. Alfredas Jomantas išsamiai pristatė Lietuvos parkus ir sodus, kurie pateikto kraštovaizdžio paveldo dydžiu tikrai nustebino dalyvius. Institutas buvo perspėtas, kad dar dešimtojo dešimtmečio viduryje susikūrė lietuvių asociacija, besirūpinanti Lietuvos parkais, žinojo ir tai, kad ICOMOS atliko pirmąją įvertinimo misiją ir kad Edouard'o André asociacija ėmėsi žygių dėl prancūzų kraštovaizdžio architekto sukurtų Lietuvos parkų. Mes taip pat žinojome, kad Europos Paveldo dienos 1999 metais buvo skirtos Lietuvos istorinių parkų pristatymui (1).
 
Čia pacituosime dalį p. Jomanto pranešimo, kur aiškiai nurodomi du partneriai: į lietuvių kreipimąsi turi atsiliepti Institutas ir Kultūros centras. "Lietuvoje yra apie 1000 istorinių parkų ir sodų. Pusės jų struktūra labai pasikeitė, daugiausia dėl to, kad jie neteko šeimininkų arba naudotojų, ir neteko ilgam. Žodžiu, jie metų metus buvo apleisti (pavyzdžiui, Belvederio parkas). Tai jokiu būdu nereiškia, kad jų negalima atgaivinti, jei pasikeis socialinės sąlygos. Toks teiginys paremtas dviem istoriniais parkais, kurie, išgyvenę labai sunkius laikus ir ilgai buvę apleisti, dabar atgauna grožį ir žavesį po darbų, kuriuos atlieka naujieji šeimininkai. Turimas galvoje Kairėnų parkas netoli Vilniaus ir Burbiškio parkas. Kokių 500 parkų dažniausiai apleisti architektūriniai ansambliai: labai dažnai tai buvusių kolūkių buvę administracijos centrai arba jau uždarytos mokyklos, arba dvarai, esantys toli nuo pagrindinių kelių. Kitų 500 parkų priežiūros sąlygos labai nevienodos. Tą patį galima pasakyti ir apie jų funkcionavimo lygį. Kelios dešimtys istorinių parkų prižiūrima daugmaž reguliariai: tai parkai, priklausantys mokslinėms organizacijoms (Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto botanikos sodai, Botanikos instituto parkas Verkiuose) arba atliekantys reprezentacijos funkciją (Prezidentūros parkas, Alytaus miesto parkas, Pasvalio miesto parkas), taip pat parkai, esantys kurortinėse vietovėse (Palangos botanikos parkas). Esama apie dvidešimties istorinių parkų, kurie paskutinį dešimtmetį įgijo muziejų funkciją ir yra gerai prižiūrimi (Burbiškio parkas, Kretingos muziejaus parkas, Rokiškio muziejaus parkas, Plungės meno muziejaus parkas, Rietavo parkas). Deja, reikia pripažinti, kad vykstant reformoms ir permainoms visų pirma švietimo ir kultūros srityje, istoriniai parkai, priklausę šioms organizacijoms, vis labiau apleidžiami dėl finansų stokos. Laimė, Aplinkos apsaugos ministerijos struktūros, nacionaliniai ir regioniniai parkai, glaudžiai bendradarbiaudami su savivaldybėmis, ima šiuos parkus savo globon (pavyzdžiui, Platelių, Žagarės, Raudonės, Kurtuvėnų ir kitus parkus). Keletas dešimčių istorinių parkų grąžinta buvusių šeimininkų palikuonims, o kiti neseniai privatizuoti. Deja, labai nedaugelis jų pajėgia spręsti priežiūros arba restauracijos problemas. Blogiausia padėtis tų parkų, kurie priklauso bankrutuojančioms įmonėms: ansambliai dažnai būna išskaidyti dalelėmis arba rūmai privatizuoti tik su lopinėliu aplinkinės žemės. Labai nestabili ir problemiška padėtis keleto dešimčių parkų, priklausančių ligoninėms, nes šios organizacijos neteko valstybės finansavimo jų priežiūrai. Žodžiu, daugelio parkų likimas susijęs su naujomis parkų funkcijomis, naujomis valdymo formomis, rėmimo formomis pasitelkus rėmėjus, turizmo vystymu ir teritorijų vystymo perspektyvomis. Bet kalbant apie Lietuvos parkus, reikia pabrėžti vieną svarbų reiškinį: nevyriausybinės organizacijos ir nepriklausomi judėjimai – jau nuo 1922 metų – labai palankūs parkų globai ir kūrimui. Viena iš didžiųjų palyginti naujų iniciatyvų pasireiškė 1989 metais, kai 30 hektarų teritorijoje gyventojai nutarė pasodinti 7000 ąžuoliukų Tautiniam atgimimui atminti. Tokių iniciatyvų – dešimtys: V. Intos akmenų parkas šalies šiaurėje, Skinderiškių dendrologinis parkas, Dainavos legendų parkas šalies pietuose, Europos parkas netoli Vilniaus (http://www.elnet.lt/menai/europarkas/), Žemaitijos botanikos parkas. Parkams rodomą dėmesį šalies vakaruose (istorinė teritorija, vadinama Žemaitija, o istoriniuose tekstuose – Žemaitijos kunigaikštyste) susistemino Žemaičių kultūros asociacija. Šios asociacijos interneto tinklalapyje rasite "Žemaitijos parkų kelią" – dešimtys parkų aprašyti angliškai ir lietuviškai ir iliustruoti nuotraukomis bei planais (http://mpkelias.mch.mii.lt/)." (2)

I.2. Praktinis darbas
 
Misija buvo atlikta pakvietus Lietuvos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui, kuris parinko kelius, lankytinas vietas, asmenis, su kuriais reikėtų susitikti, parengė logistiką ir finansavo vizitus (keliones, apgyvendinimą, municipalinių parkų, gamtinių parkų atsakingų darbuotojų, nevyriausybinių organizacijų, privačių savininkų ir kt. sutelkimą). Už tai turime padėkoti p. Alfredui Jomantui, Europos Tarybos Kultūros paveldo komiteto nariui, ir p. Kęstučiui Labanauskui, parkų vyriausiajam specialistui: jie abu priklauso Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir šiose kelionėse mus lydėjo, buvo mūsų gidai.
 
Renkantis ekspertus, kurių kelionėmis rūpinosi Institutas ir Terasono Kultūros centras, buvo atsižvelgta į keletą kriterijų: istorinių parkų apsaugos, restitucijos ir restauracijos klausimų išmanymą, istorinių ir šiuolaikinių parkų vadybos ir gaivinimo žinias, mokėjimą architektūrinį aspektą suvokti teritoriniame kontekste ir pagaliau Vakarų ir Rytų Europos specialistų požiūrių bei tyrinėjimų gretinimą.
 
Todėl misiją atliko trys asmenys, kurių patirtis labai išsami:
 
Ponia Mariachiara Pozzana (Italija), architektė, buvusi Bobolio sodų, esančių netoli Florencijos miesto, atsakingoji darbuotoja, Kraštovaizdžio architektūros nepriklausomos agentūros atsakingoji darbuotoja, taip pat drauge su Florencijos Prancūzų kultūros institutu atsakinga už seminarus, kuriuose nagrinėjami Istorinių parkų restauracijos klausimai.
 
Ponia Marie-Paule Baussan (Prancūzija), buvusi natūralių kosmetikos produktų firmos komercijos direktorė, buvusi Šomono "Sodų festivalio" informacijos atsakingoji darbuotoja, misijos įgaliotinė, atsakinga už Terasono "Vaizduotės sodų" informacinę politiką, sodininkystės ir vaizduotės sodų knygų salono "Plunksna ir grėblys" komisarė, atsakinga už Actes Sud leidyklos knygų kolekciją.
 
Ponia Claudia Constantinescu (Rumunija), Bukarešto PRODOMUS S.A architektė, Europos Tarybos (Leonardo Caravellos statinių paveldo restauracijos amatų programa) ir Europos Kultūros kelių instituto ekspertė, konkurso "Šiuolaikinė architektūrinė intervencija į kaimo aplinką Centrinės ir Rytų Europos šalių kaimuose, įdomiuose paveldo ir turistiniu požiūriu", komisarė.
 
Misiją lydėjo p. Michelis Thomas-Penette'as, Europos Kultūros kelių instituto direktorius.

I.3. Lietuva – bendras kontekstas
 
Pirmą kartą su kontekstu supažindino ponia Constantinescu, kuri įžangoje pabrėžė "lankomos šalies dabartinę padėtį, kad būtų galima geriau suprasti vietos realijas ir geriau jas interpretuoti". Iš šitos pirmos pažinties mes įsiminėme elementus, kurie iš tikrųjų padeda geriau suvokti kai kuriuos pagrindinius ekonomikos duomenis, visų pirma žemės ir miškų ūkyje, taip pat Lietuvos ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, o šie duomenys labai svarbūs, norint užmegzti ilgalaikį bendradarbiavimą.
 
Atgavusią nepriklausomybę Lietuvą ištiko sunki ekonominė krizė, iš kurios ji pradėjo bristi 1993 metais. Jau 1997 metais BVP vienam gyventojui siekė 2.270 JAV dolerių, ir dėl to Lietuva pateko į šalių, laikomų santykinai turtingomis, sąrašo galą (BVP vienam gyventojui per metus svyruoja nuo 2.000 iki 8.000 JAV dolerių). Pagal BVP augimą 1997 metais Lietuva drauge su Kroatija atsidūrė Centrinės ir Rytų Europos priešakyje. Be to, tuo metu buvo pažabota infliacija ir įvykdyta sėkminga pinigų reforma: nacionalinė valiuta litas nuo 1994 metų balandžio 1 dienos buvo susieta su JAV doleriu santykiu 1 USD=4 LTL ir reformos eigoje įkurta Valiutų taryba. Taigi nacionalinė valiuta yra konvertuojama ir nėra nei nelegalaus kurso, nei paralelinių pinigų.
 
2001 metų gegužį vidutinė mėnesio alga siekė 249 JAV dolerius.
 
Privatizacijos procesas skirtingai pažengęs į priekį skirtinguose sektoriuose. Pasaulinio banko teigimu, nuo 50 iki 65 procentų valstybinių įmonių buvo privatizuotos.
 
Užsienio investicijų balansas piečiausioje Baltijos respublikoje tebėra gana kuklus. 1998 metų sausio 1 dienai bendra investuota užsienio kapitalo suma siekė 1,04 milijardo JAV dolerių, o pirmieji investitoriai buvo:
 
ŠALIS INVEST. SUMA (MLN. USD) IŠ VISO %
JAV 271,50 26
Švedija 128,75 12,4
Vokietija 116,75 11,2
Didžioji Britanija 80,75 7,8
Danija 64,25 6,2
Estija 45 4,3
Liuksemburgas 39,75 3,8
Norvegija
34,25 3,3
(Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas)
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Atrodo, jog dabar Vakarų verslininkus labiausiai vilioja mažos atlyginimų išlaidos.
 
Trečiasis Lietuvos ekonomikos sektorius, žemės ūkis, sudaro 9 % BVP, 24 % darbingų gyventojų, 18 % viso eksporto ir 9 % viso importo.
 
Kaimo gyventojai sudaro 32 % visų gyventojų, o žemdirbiai – 10 % visų gyventojų. Žemės ūkis, tradiciškai dominavusi sritis, 1994 metais sudariusi 27,8 % BNP, jau keletą metų išgyvena didelę krizę, susijusią su žemės grąžinimu ir skubota privatizacija. Šis procesas iš tikrųjų suskaidė ūkius į rėželius, ir dėl to jie tapo nepajėgūs tenkinti investicinius poreikius. Vidutinis privatus ūkis dabar teturi 9 hektarus.
 
Pirmąkart pamačius Lietuvą iš paukščio skrydžio, susidaro įspūdis, kad tai miškų šalis. Jie užima trečdalį teritorijos, tai daugiausiai pušynai ir kiti spygliuočiai (62 %), ąžuolai ir beržai. Lietuvoje kiekvienam gyventojui tenka 0,5 ha miško. Lietuvos valstybei priklauso 81,1 % miškų. Jų privatizacija vyksta drauge su grąžinimo procesu. 2001 metų sausio 1 dieną privatūs miškai sudarė 22,8 % viso miškų ploto. Atkūrus visas nuosavybės teises, valstybei priklausys ne daugiau kaip 48 % viso miškų ploto.
 
Oficialus nedarbo lygis – 12,6 % 2001 metais (7,5 % 1998 metais). Tačiau čia neatsižvelgiama nei į techninį nedarbą, susijusį su greitu rinkos ekonomikos vystymusi, nei į didelio masto šešėlinę ekonomiką. Taip pat nedarbas nelygiai pasiskirstęs po visą teritoriją, kaimo vietovėse jis didesnis nei pramoninėse zonose.
 
Rusija tebėra svarbiausias Lietuvos prekybos partneris, mainai su ja siekia truputį daugiau nei 20 %, o prekyba su Europos Sąjungos šalimis – mažesnė nei 45 %. Nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuva labiausiai stengėsi vystyti santykius su Vakarų Europa. Įstojimas į Europos Tarybą 1993 metų gegužės 14 dieną buvo pirmas žingsnis įsitvirtinant Europoje. Lietuva oficialiai iškėlė savo kandidatūrą į Europos Sąjungą 1995 metų gruodžio mėnesį ir pasirašė sutartį, siekdama didinti tekstilės gaminių eksporto kvotas, taip pat 1995 metų gruodžio mėnesį pasirašė laisvosios prekybos sutartį su ELPA, kuri įsigaliojo 1998 metų sausio 1 dieną. 2001 metų balandžio 24 dieną Lietuvos parlamentas ratifikavo Lietuvos priėmimą į PPO ir ji tapo 141-ąja šios organizacijos nare.
 
Baimė tapti "pilkosios saugumo zonos" dalimi paaiškina Lietuvos valdžios siekį tapti pilnateise Atlanto aljanso nare. Lietuviai linkę manyti, kad Rusija niekada nepripažins visiškos Baltijos šalių nepriklausomybės ir suvereniteto ir net stengsis tam tikra forma daryti joms įtaką.

I.4. Lietuva ir kultūrinis bendradarbiavimas
 
Nuo pat įstojimo į Europos Tarybą Lietuva aktyviai dalyvauja programose, sudarytose Europos institucijų. Pavyzdžiui, kultūros paveldo srityje ji priklauso techninės pagalbos vadovavimo grupei. Europos paveldo dienų idėja čia buvo išpopuliarinta pasirenkant temas, nagrinėjančias visus statinių sektorius, taip pat, kaip jau minėjome, ir istorinių parkų paveldą.
 
Kultūrinis bendradarbiavimas su UNESCO taip pat labai svarbus. Senojo Vilniaus istorinis centras buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, o tai turėtų sudaryti galimybes bendradarbiavimui su agentūra, atsakinga už istorinio centro atgaivinimą. Bet 2000 metais į tą patį sąrašą, kaip kultūrinis kraštovaizdis, pateko Nacionalinis Kuršių Nerijos parkas. Taigi ir šis parkas turėtų tapti aplinkos darbų objektu.
 
Kai kurios Europos Sąjungos kultūrinės programos, neseniai išsiplėtusios ir į Lietuvą, pavyzdžiui, "Kultūra 2000", taip pat programos, susijusios su mokyklinės patirties mainais, profesinio lavinimo patirties mainais ir jaunimo mainais mokymosi (arba ne) metu, turi sudaryti Lietuvai galimybę teikti paraiškas europiniams projektams, kad į tinklą būtų įtraukti teritoriniai, mokyklų kolektyvai arba privačių projektų pateikėjai.
 
I.5. Lietuva ir kultūriniai keliai
 
Būtent barokinis paveldas, kurio Lietuvoje gausu tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse, sudarė Lietuvai galimybę žengti pirmą žingsnį, įsijungiant į Kultūros kelių programą. Ekspertai nuolat dalyvavo Europos Tarybos sudarytų darbo grupių darbe, bet tik 1996 metais tarptautinio seminaro (Prancūzija, Malta, Italija, Ispanija ir kt.) pačiame Vilniuje metu šis dalyvavimas ypač išryškėjo.
 
Šia proga Lietuvos Dailės muziejuje įvykusią parodą papildė du katalogai, išleisti lietuvių ir anglų kalbomis, "Baroko menas Lietuvoje" (3) (4) ir vadovas, pavadintas "Barokas Lietuvoje" (5), sukurtas pagal pavyzdį, kuris prieš keletą metų buvo išleistas Slovėnijoje. Pagrindinė idėja tokia: iš naujo atrasti "prarastą pasaulį", kurio pažinimas padėtų geriau suprasti Lietuvos istoriją.
 
Šią pirmąją parodą pratęsė įvairios kultūrinės akcijos, surengtos nevyriausybinių organizacijų. Deja, keletą metų Lietuvos ir kitų Europos kraštų baroko ekspertai nepalaikė reguliarių ryšių. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Lietuvos barokas buvo pristatytas Budapešto susirinkime "Vengrų barokas", įvykusiame 2001 metų rugpjūčio mėnesį.
 
Institutas stengsis, kad ir jo interneto svetainėje, ir pateikiant paraiškas į Europos pasiūlymus Lietuva vėl būtų įtraukta į europinį bendradarbiavimą šia tema.
 
Apskritai, atsakydamas į Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės pageidavimą, – o ji nori, kad būtų politinis susitarimas, padedantis išplėsti Institutą į kitas šalis, – Institutas stengsis įtvirtinti nuoseklią vieningą kultūros kelių politiką, pradėdamas nuo temų, kurios galėtų būti taikomos Lietuvoje, pavyzdžiui, Liaudies papročių ir švenčių kelias arba Jaunimo teatrų keliai Europoje.
 
Proga konkretizuoti šią globalinę veiklą atsiranda 2002 metų gegužės mėnesį, kai Vilniuje vyks Europos Tarybos ministrų komiteto susirinkimas, kuris pažymės lietuvių pirmininkavimo pabaigą ir liuksemburgiečių pirmininkavimo pradžią.
 
II. Bendras misijos aprašymas
 
II.1.Maršrutas
 
Kad išvengtume ilgo vardijimo, priede pateikiame maršruto žemėlapį ir siūlomų vietovių sąrašą – šiuos dokumentus paruošė Kultūros ministerijos atsakingieji asmenys. (1 ir 2 priedai).
 
Vizituojama buvo tokia tvarka. Birželio 13 dienos vizituose dalyvavo tik ponia Pozzana.
 
I-oji diena, birželio 9 d.: Burbiškio parkas, Kryžių kalnas, Žagarės parkas, Žemaitijos nacionalinis parkas
 
II-oji diena, birželio 10 d.: Orvydų skulptūrų parkas, Mosėdžio geologinis parkas, Plungės parkas ir Rietavo parkas, Kuršių Nerijos nacionalinis parkas
 
III-oji diena, birželio 11 d.: Palangos parkas, Gelgaudų, Raudonės parkai ir Kauno Raudondvario parkas (Trumpas apsilankymas)
 
IV-oji diena, birželio 12 d.: Europos centro parkas ir Grūto sovietinių skulptūrų parkas
 
V-oji diena, birželio 13 d.: Trakų Vokės parkas ir Lentvario parkas, apsilankymas Vilniaus medžioklės plote su mediniais nameliais
 
VI-oji diena, Vilniaus lankymas
 
Ekspertų pastabos šiuo klausimu:
 
Mariachiara Pozzana: "Nukeliautas maršrutas padėjo susidaryti nuoseklų ir išsamų pagrindinių problemų ir kuo įdomiausių situacijų vaizdą. Mes susitikome su atsakingais už sodus asmenimis ir kalbėjomės su jais. Dalyvaujantys daugelio vietinių organizacijų atstovai padėjo suprasti egzistuojančias problemas".
 
Marie-Paule Baussan: "Šios misijos programa buvo truputį perkrauta vizitų, nes kartais turėdavome mažiau nei valandą kai kurioms vietovėms apžiūrėti. O šiaip ši įtempta programa padėjo gana gerai suvokti problemas, iškilusias Lietuvos parkams ir istoriniams arba istorijos paženklintiems sodams. Per šią misiją aiškiai išryškėjo, kad mūsų pašnekovai lietuviai daugiausiai dėmesio skiria parkų ir sodų paveldo konservacijai ir restauracijai, suniokotoms savo šalies istorijos liekanoms ir nerūpestingai atlieka vykdomus kraštovaizdžio darbus, – pavyzdžiui, žaliosios Vilniaus zonos, tvarkymo darbus Kuršių Nerijos nacionaliniame parke, 2000 metais įtrauktame į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą".

II.2. Iškelti ir suvokti klausimai
 
Mes paprašėme ekspertų pradėti nuo klausimų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai iškėlė mūsų pašnekovai, taip pat nuo svarbiausių klausimų, kuriuos jie suvokė kaip identifikavimo ir identiteto klausimus, ir nuo atsakomybės pasidalijimo srityse, susijusiose su aplankytais Lietuvos parkais.
 
Ponia Claudia Constantinescu:
 
1. Ministerijų kompetencija. Turint galvoje, kad dauguma aplankytų parkų ir sodų priklauso valstybei, kyla pirmasis klausimas: ar tikrai pakanka politinės valios netolimoje ateityje imtis veiklos šioje srityje, pasitelkus valstybės remiamus projektus? Vienintelį teigiamą atsakymą gavome iš Kultūros ministerijos, nors ši problema yra keleto sričių kompetencijoje: teritorijos tvarkymo, aprūpinimo, žemės ūkio, finansų...
 
2. Asociacinis sektorius. Ar šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai išvystytas asociacinis sektorius, kuris galėtų būti valstybės partneris arba patikimas projektų teikėjas? Arba toks, kuris pasipriešintų valdžiai ir galėtų įtakoti politinius sprendimus? Po susitikimo su viena asociacija, beje, labai aktyvia, bet kuriančia tik vietinius, konkrečius ir nedidelės apimties projektus (darbas su bendruomenės vaikais, vietos gyventojų skatinimas padėti išlaikyti Plungės parką), mano atsakymas neigiamas.
 
3. Valstybinės ir privačios nuosavybės santykis. Iš aplankytų parkų trys yra privačios valdos ir kiekvienas jų vienaip ar kitaip simboliškas Lietuvai: Orvydų, Europos parkas ir Grūto (sovietinių skulptūrų parkas). Ar šiuo metu valstybė skatina kai kurių jai priklausančių vietų privatizaciją? Ir dar, koks investitorius (pageidautina lietuvis) imtųsi tokio valdymo?
 
4. Įstatymų leidimo sritis. Kokie įstatymai parkams ir sodams? O saugomoms teritorijoms? Kokios taikymo priemonės ir kokia kontrolė? (Žiūrėti Kuršių Nerijos parką.)
 
5. Mokymas. Esančio (arba ne) visų lygių mokymo kraštovaizdžio tvarkymo srityje stadija.

Mariachiara Pozzana:
 
1. Kraštovaizdžio identiškumo nustatymas. Žemės ūkio peizažai, gamtiniai parkai, dvasiniai kraštovaizdžiai, istoriniai parkai. Identiškumas glūdi gamtoje, taip pat vietų, kurias mes aplankėme, dvasingume ir valstiečių darbo archaiškame pobūdyje, kuris atsispindi Vidurio Lietuvos erdviose lygumose, kur laukuose nematyti jokių žemės ūkio mašinų ir kur, atrodo, dalis darbo atliekama rankomis. Kaimo namai "primityvūs". Regis, viskas sukasi apie minimalų šeimos ūkį.
 
2. Keitimosi fiziologija ir galimybė išsaugoti dvasinį ir fizinį aplankytų vietų identiškumą. Ši tema liečia kraštovaizdį, istorinius ir gamtinius parkus, taip pat architektūrą, ypač medinę architektūrą, ar tai būtų tiesiog kaimo architektūra, subtili ir trapi, ar turtingesnė ir rafinuotesnė, kaip Vilniuje. Kraštovaizdžiams gresia globalizacijos pavojus, ypač Kuršių Nerijos nacionaliniam parkui, kur yra puiki augalija ir architektūra ir kur suvienodinimo rizika akivaizdi.
 
3. Aplankytų istorinių parkų savybės. Lietuvos sodų meno istorinė evoliucija, ryšiai su likusia Europa, – ypač su šiuo metu labiausiai vystoma jos dalimi, – ir įvairių Europos tautų įtaka amžiams bėgant (pavyzdžiui, Edouard'o André veikla) – viskas rodo, kad reikės sukurti visą istorinį tekstą.
 
Marie-Paule Baussan:
 
1. Želdinių paveldo svarba ir tvarkymas. Du dalykai atrodo svarbūs, norint suprasti lietuvių rūpestį, stengiantis išsaugoti želdinių paveldą. Pirma, šalis apkrikštyta vėlai, XIV amžiuje, ir religija pakeitė, galima sakyti, beveik animistinius papročius. Šventųjų girių vietoje atsirado dideli parkai. Antra, šalies miškai buvo iškirsti, ypač sovietinės okupacijos metais, kuriant kolūkius didžiuliuose plotuose, kurie dabar nebedirbami ar bent jau dalis jų nebedirbama. Laukai atrodo nykiai – sakytum nupjauti kertamąja mašina, it suplėšyti. Horizontas begalinis. Kalvoto reljefo nedaug ir tik šen bei ten žvilgsnis užkliūva už menkų medžių guotų.
 
2. Pirminis apmokymas. Visų pirma iškyla dėstymo ir apmokymo problema: Lietuvoje nėra nei tikros kraštovaizdžio mokyklos, nei sodininkystės mokyklos. Šių mokymo vienetų sukūrimas iškyla kaip pirminė sąlyga ir būtinybė, jei šalis nori užsitikrinti ateitį kraštovaizdžio srityje, ar tai būtų miesto aplinkoje, ar ne.
 
3. Medžių gelbėjimas. Visuose parkuose, kuriuos mes aplankėme, yra reikšmingų pavyzdžių. Didžiausias mūsų pašnekovų rūpestis – visų pirma tų medžių gelbėjimas, net jei kartais tai trukdo parengti tikrą tvarkymo planą. Reikšmingų objektų restauravimui ir išsaugojimui, be vykdomos miškininkystės veiklos (būtent taip dabar ir yra), reikalingas griežtas įvertinimas ir fitosanitarinė diagnozė. Lietuvos fitosanitarinės agentūros sukūrimas būtų labai naudingas ir visiškai pateisinamas. Būtų galima numatyti mainus ir bendradarbiavimą su Žestelio "medžių klinika", – projektas, kuriam vadovauja Michelis Boulcourt'as (6). Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centras galėtų paremti tokią veiklą.

II.3. Žvilgsnis į ypatingas situacijas
 
Ponia Claudia Constantinescu:
 
1. Lietuvių polinkis į sutvarkytą kraštovaizdį. Pirmas įspūdis po šio žygdarbio, koks buvo ši kelionių serija, yra tas, kad Lietuva, šalis, kur mažas gyventojų tankumas ir jie išsibarstę įvairesniame, negu buvo galima įsivaizduoti, kraštovaizdyje, pasižymėjo ir dabar tebepasižymi polinkiu į sutvarkytą kraštovaizdį, ar jis būtų paverstas daržu, ar sodu, individualios meditacijos vieta ar karališku parku, ir mes matėme visus pavyzdžius. Svarbiausia, aplankėme įspūdingą kiekį aukštuomenės sodų, kurie liudija ne tik apie Lietuvos kultūrinius ryšius jos šlovingiausiu laikotarpiu, bet ir apie "filtrus", kuriuos ji sugebėjo pritaikyti, kad savaip pakeistų didžiųjų Europos kraštovaizdžio mokyklų įtaką.
 
2. Pastovūs faktoriai. Apie 120 metų rusų buvimo ir 50 metų įnirtingo sovietizavimo, – keista, kad dar galima rasti lietuvių sodo meno mecenatų "gyvų" pėdsakų. Aš, aišku, į tai įjungiu Lietuvos pilių ir rūmų, kuriuos supa sodai, architektūrą. Ir jei sakau "pėdsakų", tai todėl, kad įspūdį padarė tiek pavyzdžių gausumas, tiek visų jų būklė, išskyrus keletą apgailėtinų išimčių.
 
3. Palangos pavyzdys. Palangos parkas (1887 m.), kurį suprojektavo ir sukūrė prancūzų architektas Edouard'as François André ir jo sūnus René Edouard'as André (kuris prižiūrėjo darbus), – tai pavyzdinė išimtis. Palangos miestas iškėlė sau užduotį finansuoti parko, įrašyto pirmuoju numeriu į saugomų parkų sąrašą, priežiūrą ir sutvarkymą. Be to, jie surado labai efektyviai dirbantį ir rūpestingą direktorių.
 
4. Geologinis aspektas. Ta pačia prasme galima paminėti kitą išimtį – Mosėdžio "akmenų parką", kuris labai gerai prižiūrimas (bent jau ta dalis, kurią mes aplankėme) ir pritaikytas turizmui: yra lankytojų priėmimo struktūra su mažu geologijos muziejumi ir kokybiškų leidinių.
 
5. Privačios iniciatyvos naujovės. Kitokia padėtis visai naujų privačių parkų, kaip, pavyzdžiui, sovietinių skulptūrų parko (beveik nepriekaištinga priežiūra, pritaikytas turizmui, yra priimančių žmonių, įrengtas muziejus, pasirūpinta vaikų priežiūra, sutvarkyti ženklai) arba Europos centro muziejaus – tikro šiuolaikinio meno muziejaus po atviru dangumi, kuris yra lietuvio menininko Gintaro Karoso nuosavybė ir kuriame nuo pat atidarymo (įkurtas 1991 metais) yra kūrinių tokių menininkų kaip Denniso Oppenheimo, Magdalenos Abakanowicz, Mircea'os Puscas'o, Makoto Ito... Tarp šių privačių parkų Orvydo nuosavybė, mūsų požiūriu, yra ypatingas atvejis, kur valstybės įsikišimas galėtų pasireikšti tuo, kad paskatintų sutvarkyti prieigas.
 
6. Ekologinė grėsmė. Kuršių Nerijos nacionalinis parkas dabar yra atsidūręs dramatiškoje padėtyje: mes esame pusiasalyje su ypatingu mikroklimatu, skatinančiu retos, trapios kopų augalijos vystymąsi, su pušimis apsodintais plotais, kurie pastaruoju metu nebuvo prižiūrimi, ir su vertingu paveldu, kurį sudaro maži tradiciniai mediniai namai, bet dabar jau nykstantys. O nyksta jie dėl nesuprantamos naujųjų turtuolių vilų invazijos, vilų, pastatytų veikiausiai be jokio leidimo (kas galėjo duoti leidimą jų statybai saugomoje teritorijoje?) ir "smaugiančių" vienos kitas, nes jos, šiaip ar taip, yra per daug arti viena prie kitos. Mums atrodo, jog dabar iš tikrųjų paskutinis momentas įsikišti. Paskui bus per vėlu.
 
Mariachiara Pozzana:
 
1. Turizmo augimas. Lietuva – tai šalis, kurioje sparčiai plėtojasi turizmas ir kuri turės išnaudoti pagrindines galimybes, teikiamas visų parkų, tiek istorinių, tiek gamtinių.
 
2. Politinis pasirinkimas. Septyniolika aplankytų parkų ir vietovių yra labai įdomūs tiek istoriniu, tiek gamtiniu ir architektūriniu požiūriu. Jų priežiūros sąlygos labai skirtingos, be to, dauguma yra apleisti. Tokios didelės apimties paveldo atkūrimui reikalingos tokio pat masto politinio, ekonominio ir techninio pobūdžio priemonės.
 
3. Valstybinio-privataus santykio sunkumai. Beveik visi aplankyti parkai yra valstybiniai ar bent jau iš dalies valstybiniai. Ši aplinkybė gali palengvinti restauravimo ir valorizacijos procesą. Bet keletu atvejų, kaip, pavyzdžiui, Lentvario mišrios nuosavybės parko, daryti kokią nors įtaką daug sunkiau.
 

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas