Titulinis
Europos paveldo dienos
2014
2014 - 10 - 23

Paveldo objektai atvėrė savo paslaptis

Resized-NX7CW-a8fcf4776c4fd6fd43fa9a61458d2ea7.jpg
Zarasų krašto muziejus įgyvendindamas nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos, atgaivinimo ir leidybos projektą ,,Pažįstu savo ir kaimynų kultūros paveldą", kuriam dalinį finansavimą suteikė Kultūros paveldo departamentas, surengė dvi keliones po Zarasų ir kaimyninio Ignalinos rajonus, kurių metu susipažinta su kultūros, istorijos, gamtos paveldo objektais. Išvykos ir projekto veiklos buvo susijusios su Europos paveldo dienomis.
 
Šių metų rugsėjo 19-21 dienomis visoje Lietuvoje vyko Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos" renginiai, kurių tema yra „XX a. pradžios skonis". Tai buvo gera proga supažindinti visuomenę su kultūros paveldu bei didinti jos sąmoningumą suvokiant kultūros paveldo objektų vertę ir juos išsaugant.
Zarasiškiai, vadovaujami Zarasų krašto muziejaus kultūrinių renginių koordinatoriaus, minėto projekto vadovo Vasilijaus Trusovo, šio straipsnio autoriaus, ir muziejininkės-edukatorės Sigitos Paradnikienės rugsėjo 19-20 dienomis aplankė išties nemažai įdomių ir reikšmingų paveldo objektų.
 
Pirmiausia aplankytas geriausiai Zarasų rajone išsaugotas Antazavės dvaras, kuris mena didikų Radvilų, Pliaterių gyventus laikus, pasigrožėta gražiai sutvarkyta dvaro aplinka. Ekskursijos vadovas, šių eilučių autorius, papasakojo ne tik apie grafų Pliaterių gyvenimą, veiklą, Emilijos Pliaterytės patriotizmą, bet ir apibūdino dvaro, jo kultūros ir apskritai šios istorinės vietovės reikšmę šių dienų kontekste. Antazavės vaikų globos namų direktorius Kęstutis Ražanas maloniai sutiko ir aprodė renovuotas dvaro patalpas, kurios, manytina, ateityje bus panaudotos edukacinei veiklai, etninei kultūrai puoselėti. Pakeliui į Dusetas važiuojant pro Rokėnus keliautojams buvo priminta šio krašto žymių žmonių – kompozitoriaus Juozo Gruodžio, poeto Petro Gaulės – gyvenimas ir veikla.
 
Dusetose susipažinta su Sartų regioninio parko unikalumu, Lankytojų centre papildytos žinios apie įdomius paveldo objektus šiame regione. Kelionės dalyviai aplankė skulptūrų parką, kuris atskleidžia miestelyje gyvenančių menininkų kūrybiškumą, dabarties sąsajas su praeities meno vertybėmis, pasidžiaugta gražiai tvarkoma Sartų ežero pakrante.
 
Toliau kelias nuvedė į Antalieptę, turinčią keletą svarbių istorijos, kultūros ir gamtos objektų, kurie ir šiandien prasmingai panaudojami žmonių kultūrai ugdyti. Tai vėlyvojo baroko stiliaus Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas, kurio kieme ir pačiame pastate pastaraisiais metais dažnai vyksta menininkų kūrybos plenerai, parodos, įvairios šventės. Taip pat Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Juos vienuoliai 1732-1760 metais pastatė funduojami Livonijos kašteliono Jono Mykolo Strutinskio lėšomis. Ši gyvenvietė yra ir pasakiškų lieptų vietovė. Antalieptės buvęs vandens malūnas, hidroelektrinė, istorijos-technikos paveldo objektas - pėsčiųjų tiltas (dar vadinamas ,,beždžionių tiltu") yra įdomūs praeities liudytojai.
 
Keliauta tądien ir unikaliu pusantro kilometro nusitiesusiu Šavašos pažintiniu taku. Pasivaikščiojimas juo tikrai suteikė nepakartojamų įspūdžių, nes Šavaša ypatinga Lietuvos kalnų upė, su vaizdingais svaiginančio aukščio šlaitais, begale upės vagoje sugulusių akmenų, tarp kurių ir gamtos paveldo objektas – akmuo su pėda, vienas iš gausios mitologinio pobūdžio paminklų grupės Lietuvoje. Šavašos vanduo kas kilometrą krenta net 11 metrų. Ūksmingame Lūžų miške yra ir didžiulis akmuo su dubeniu. Giliame Šavašos slėnyje XVI-XVII a. buvo pasislėpusi senovės lietuvių šventykla. Jos liekana primena senovę ir visada laukia praeitį gerbiančių lankytojų. Ne veltui jau daug metų kas pavasarį šiuo taku keliauja į Zarasus susirinkę respublikinio vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių festivalio ,,Zalvynė" dalyviai, kurie patiria ypatingų įspūdžių, prie minėto Lūžų dubeniuotojo akmens giedodami sutartines.
 
Besiklausydami ekskursijos vadovo pasakojimo apie Antalieptės, Vencavų dvarus projekto dalyviai pasiekė Salaką, kur susipažino su Gražutės regioninio parko savitumu, klausėsi labai įdomaus Jūrų muziejaus įkūrėjos ir vadovės Vidos Žilinskienės pasakojimo apie parko paslaptingumus, minėto muziejaus eksponatų įvairovę, jų atsiradimo muziejuje istorijų. Grupėse nagrinėdami edukatorės S. Paradnikienės parengtus klausimynus, edukacines užduotis, išvykos dalyviai turėjo progą pasitikrinti savo žinias apie lankomus paveldo objektus, įsitikinti, ar buvo dėmesingi.
 
Pirmoji paveldo pažinimo diena įkvėpė kelionės dalyvius geriau pažinti savo krašto istoriją, kultūrą, nes daugelis panoro kitą dieną vėl leistis į pažintinę kelionę po kaimyninį Ignalinos rajoną, juolab kad ir gamta nepašykštėjo gero saulėto rudeniškai žavaus oro.
 
Per Rojų, Palūšė – į Aukštaitijos nacionalinį parką
 
Rugsėjo 20 dieną dar gausiau susirinkusių zarasiškių grupė bildėjo į Ignalinos rajoną pažinti kaimynų kultūros, gamtos, istorijos paveldo. Malonių intrigų ekskursijos dalyviams būta ne vienos – kas tas garsusis Rojus, kuo žymus Senasis Dūkštas (dar vadinamas Dūkšteliais), ką žinome apie Joną Rustemą...

Tad smagiai autobusui riedant Ignalinos link netruko prabėgti laikas ir projekto dalyviai jau kopė į Senojo Dūkšto senųjų kapinių kalnelį. Pirmieji laidojimai užfiksuoti apie 1870 metus. Šiose kapinėse buvusios bažnyčios požemyje yra palaidotas Jonas Rustemas - Vilniaus universiteto profesorius, dailininkas, daręs įtaką XIX a. lietuvių dailės raidai, dailės pedagogas. Kapavietę ženklina betono obeliskas su metaline viršūne, pastatytas 1974 metais (architektas Viktoras Kunickas). Dabar buvusios bažnyčios vieta tvarkoma.

Dešimtmetį Rustemą Podolės žemių generolas Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823), susižavėjęs geru berniuko prancūzų kalbos mokėjimu, atsivežė į Pulavų dvarą (Lenkija). Čia Rustemą piešimo pagrindų mokė Čartoriskių namų mokytojas Žanas Pjeras Norblenas (1745–1830). Norblenui visam laikui persikėlus į Varšuvą, Rustemas taip pat čia apsigyveno, Varšuvoje baigė mokyklą, studijavo menus. Manoma, kad 1788–1790 m. J. Rustemas praleido Vokietijoje. Nuo 1788 m. - „Uoliojo lietuvio" masonų ložės narys. Nuo 1790 m. ilgą laiką gyveno Lietuvoje, keliaudamas iš dvaro į dvarą. Tad paskutinius metus gyveno Dūkšto dvare, kur ir mirė. Čia yra lankęsis ir poetas Adomas Mickevičius. Čia pat, už kapinių, yra piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečiu. 2009 m. gruodžio 9 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Šiose Senojo Dūkšto kapinaitėse ilsisi garsiojo Rojaus įkūrėjo Adomo Hrebnickio šeima. Ekskursijos dalyviai kelioms minutėms stabtelėjo prie profesoriaus kapo ir toliau vyko į Rojų, kur A. Hrebnickis, gavęs iš uošvio 14 hektarų labai prastos žemės, įkūrė sodą, kuriame buvo užveista per 1000 vaismedžių rūšių. Dabar čia yra pomologo profesoriaus namas – muziejus, įkurtas 1959 metais, kieme – paminklas, sukurtas ir pastatytas 1961 metais (skulptorius Vladas Žuklys). A. Hrebnickio Rojus pasitiko rudeniška ramybe, namą kupliai apvijusios vynuogės subrandino gausų derlių lyg primindamos, kad profesoriaus dvasia čia gyva. Muziejaus gidė papasakojo apie profesoriaus gyvenimą, mokslinę veiklą, Rojaus kūrimo istoriją. Sodyboje šiuo metu atstatytas namas, kuriame A. Hrebnickis gyveno, kol buvo statomas didesnis namas – dabartinis memorialinis muziejus. Jo darbuotoja surengė viktoriną apie profesorių ir dviems laimėtojams padovanojo po knygą, kurioje - fotografų nuotraukos apie Rojų įvairiais metų laikais. Beje, joje yra ir zarasiškio Vasilijaus Kukonenkos nuotraukų.

Apžiūrėję Rojų, nusifotografavę projekto dalyviai nuvyko į Palūšę, žavią Ignalinos krašto vietovę. Tai kaimas Ignalinos rajone, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos. Kurortinė teritorija. Kaimas įsikūręs ant Lūšių ežero kranto. Palūšė - Aukštaitijos nacionalinio parko sostinė. Čia vyksta svarbiausi Aukštaitijos nacionalinio parko renginiai, yra ir nacionalinio parko direkcija. Susipažinta su unikalia Palūšės bažnyčia, kurioje prieš daug metų vargoninkavo Kipro ir Miko Petrauskų tėvas. Aštuonkampė varpinė yra vienintelė Lietuvoje tokios architektūros. Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų Lankytojų centro darbuotoja mielai sutikusi supažindinti su Palūšėje esančiais lankytinais objektais, nuvedė į Palūšės pilkapio ekspoziciją ir akmens amžiaus būstą, įrengtą pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečų. Įrengiant Palūšės pilkapio ekspoziciją remtasi vieno iš jų radiniais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus (V-VI a.) kapavietę.

O kaip gi nenuvyksi į patį Aukštaitijos nacionalinį parką, kuriame tiek daug įdomybių.Tad ekskursantai skubėjo kopti į Ladakalnį, kad patys įsitikintų, jog nuo jo matyti net 6 (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad 7) ežerai. Kopdami pagal čia įsitvirtinusią tradiciją daugelis nešėsi iš papėdės po akmenuką. O jų Ladakalnio viršūnėje jau sunešta gausybė. Toliau vaizdingas kelias atvedė į Ginučius, kur šniokščia vandens malūno užtvanka. Sėstelėję kaip tikra šeima, kelionės dalyviai ne tik bičiuliškai vaišinosi, bet ir dalyvavo edukatorės Sigitos Paradnikienės surengtoje edukacijoje: sprendė kryžiažodžius, turėjo atpažinti paveldo objektus ir kita, o grįždami dar ir pasivaikščiojo po rudeniškai alsuojantį mišką. Po kelionės daugelis prisipažino, kad mielai leisis ir ateityje į Zarasų krašto muziejaus organizuojamas ekskursijas.

Laimingi, nors pavargę ekskursantų veidai ir nuoširdūs padėkojimai, sakyte sakė, kad kelionė visiems patiko.
Paskutinį kartą redaguota2014 - 12 - 18

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas