Titulinis
Europos žydų kultūros dienos
2018
2018 - 08 - 29

Europos žydų kultūros dienos. Tema – „Pasakojimai“

Pasakojimai_420x594-page-001-a40d0a429b5b2f604ddd9956f95ac547.jpg
Išgalvoti ir realiais faktais pagrįsti pasakojimai, žodinė ir rašytinė praeities kūryba lydi žmoniją visą gyvenimą, ilgainiui tapdama sudėtine Istorijos dalimi. Žydų tautos, kurios dalimi yra ir litvakai, didžiojo pasakojimo svarbą kiekvieno žydo gyvenimui pristato vertėja, Izraelio nacionalinės bibliotekos judaikos kolekcijos selektorė Rytų Europos kalboms Olga Lempert:
 
„Tai, kaip žydų tauta apibrėžė save pačią, visada buvo susiję su tam tikru naratyvu – pasakojimu. Šventieji raštai, dėl kurių atsirado pagarsėjusi pravardė „knygos tauta“, kilo iš žodinės tradicijos. Priimta manyti, jog žydų šventraščio Toros tekstas dalinamas į dvi dalis – Rašytinę Torą, kurią Mozė užrašė Dievo diktuojamą Sinajaus kalno viršūnėje, bei Žodinę, kurią jis įsidėmėjo mintinai ir perdavė ateinančioms kartoms. Kartu Rašytinė bei Žodinė Tora sudaro Tanachą – judėjų Bibliją.
 
Tik kur kas vėliau, istorijai susiklosčius taip, kad žydai pamiršo senąją hebrajų kalbą ir prabilo aramėjiškai, Žodinę Torą teko užrašyti, kad ji nepasimirštų. Taip atsirado Mišna (pats pavadinimas reiškia „mokytis kartojant“). Tai pirmasis esminis rabiniškosios literatūros kūrinys, parašytas hebrajų kalba su aramėjų kalbos intarpais. Tačiau ir to nepakako – kadangi hebrajų kalba daugumai žydų jau buvo svetima, Mišną teko analizuoti bei aiškinti. Tie aiškinimai vadinami Gemara, ir kartu su Mišna sudaro Talmudą, religinio žydų įstatymo pagrindą, rabiniškojo judaizmo tekstų sąvadą. Talmudo sudėtis – užrašyti pasakojimai: arba diskusijos tarp rabinų, arba vadinamieji „midrašai“ – istorijos iš išminčių gyvenimo, alegoriškai pamokančios ateities kartas.
Šis mokymo per pasakojimą motyvas bene ryškiausiai pastebimas Pesach šventės tradicijoje. Centrinė šios šventės tema – laisvė, žydų kaip laisvos tautos, atskiros nuo kitų, tapatybė. Kaip daugelyje atveju, ir čia neapsieita be teksto. Per Pesachą skaitoma knyga vadinama Hagada, t.y., „pasakojimas“. Pagal tradiciją, savaitę trunkančią šventę pradeda ritualinė vakarienė, kurios tvarką nusako Hagada. Vienas šeimos narys skiriamas „magidu“ („pasakotoju“). Jo užduotis – papasakoti visą išėjimo iš Egipto istoriją taip, kad visi, nuo jauno iki seno, žinotų, kaip tai vyko, ir galėtų jaustis lyg patys ten buvę. Žydams ne kartą teko išgyventi persekiojimus bei jų religijos draudimus (Lietuvos žydai tai patyrė sovietmečiu), ir tokiu metu dažniausiai būdavo išsaugoma vien tik Pesacho tradicija kartu su vilties teikiančiu pasakojimu apie tai, kaip Egipte engiami žydai išsilaisvino su Dievo pagalba.
 
Pasklidę po pasaulį, žydai pritapo ten, kur įsikūrė, ir ilgainiui nebebuvo panašūs vieni į kitus. Gyvendami skirtinguose kraštuose, jie vis tik save laikė vienos tautos atstovais, nors šnekėjo skirtingomis kalbomis, laikėsi nevienodų tradicijų, valgė absoliučiai skirtingą maistą. Kodėl gi jie suvokė save kaip vieną tautą? Ir vėl dėl pasakojamo teksto: Tanachas padalintas į tiek skyrių, kiek metuose yra savaičių. Kur žydai bebūtų, metai iš metų šabo išvakarėse sinagogoje susirinkę žydai iškilmingai  skaito atitinkamą savaitinį skyrių. Aplink šį ritualą sukasi visas žydų kalendorius. Pabaigę metų ciklą, jie švenčia ir pradeda nuo pradžių. Beje, būti pasakotoju, garsiai skaityti Torą visiems susibūrusiems klausant – didelė garbė. Šis paprotys kyla dar iš Babilono tremties laikų (6 a. pr. m. e.), kai siekdami išsaugoti bendruomenę, išminčiai viešai skaitydavo šventąjį raštą, pasitelkę vertėjus, kurie jį čia pat versdavo iš pamirštos hebrajų į plačiai vartojamą aramėjų kalbą.
Devynioliktame amžiuje paplitus Haskalos (žydų Apšvietos) judėjimui, pasakojimo, teksto svarba nesumažėjo. Imta gaivinti hebrajų kalbą bei kurti hebrajišką literatūrą. Modernybės žydai, atmesdami nemažai praeities elementų, vis tik matė savo tapatybę per kalbos ir teksto prizmę. Lietuvoje į šį judėjimą įsitraukė Vilijampolėje gimęs rašytojas Abraomas Mapu. Jis užsibrėžė tikslą ugdyti savo amžininkus, per knygą jiems parodyti, kaip nuseno jų gyvenimo nuostatos, koks gali būti kitoks, idealus gyvenimas. Įsijautęs į vaizdingą Biblijos kalbą, jis rašė romanus iš senovės žydų gyvenimo. Spalvingas jo aprašomas pasaulis ne itin derėjo su nykia devynioliktojo amžiaus Rytų Europos žydų realybe.
Vėliau Mapu perėmė kaltinamąjį naujosios žydų literatūros toną ir ėmė atvirai demonstruoti „senojo gyvenimo ydas“. Rašė buitinius romanus, kuriuose neigiami veikėjai buvo senųjų pažiūrų, o teigiami, bene tobuli, atstovavo naujiesiems judėjimams. Kitaip nei bibliniuose savo kūriniuose, čia jis naudojosi ne tik gryna bibline kalba, bet ir vėlesniais hebrajų kalbos sluoksniais. Kaip ir jo idealizuojami protėviai, Mapu tikėjo teksto galia keisti žmones į gerą, juos šviesti.
 
Po Apšvietos pažadintos hebrajų kalbos XX a. mūsų kraštuose suklestėjo jidiš kalba – vietinis dialektas, sudarytas iš hebrajiškos, vokiškos bei slaviškos leksikos. Lietuvos jidiš atmaina buvo laikoma itin taisyklinga, čia atsirado garsus šios kalbos tyrimo institutas, vadinamasis YIVO. Per šimtmečius paveldėta pasakojimo tradicija neišvengiamai pasuko jidiš kalbos vaga. Deja, šiam laikotarpiui nebuvo lemta tęstis ilgai. Karo metu naciai norėjo išnaikinti žydus ir visą jų kultūrą. Jie priešinosi ir tekstinei tradicijai: degino ir niekino žydų knygas. Nuožmiajam žiaurumui žydai supriešino vėl tą patį pasakojimo mechanizmą. Nemažai getų bei koncentracijos stovyklų kalinių rašė dienoraščius, mėgindami atpasakoti tautą ištinkančią tragediją jai dar vykstant, neleisti jai išnykti iš atminties – taip bibliotekininko Hermano Kruko dienoraštis, kruopščiai rašytas per visus karo metus iki pat Kruko žūties Estijos mirties stovykloje, virto Vilniaus geto kronika. Karą išgyvenę rašytojai ir poetai – Marija Rolnikaitė, Icchokas Meras, Avromas Suckeveris, Chaimas Gradė ir kiti – rašė grožinius kūrinius bei prisiminimus, kuriuose mėgino atkurti prieškario Lietuvos žydų pasaulį, pavaizduoti kraupų šio pasaulio likimą.
 
Vienas rašytojas, Abraomas Karpinovičius, rašęs savo gimtąja jidiš kalbą, vaizdavo daugiausia Vilnių, kuriame gimė 1918 m. ir užaugo. Jo kūriniai yra tarsi Vilniaus žydų mitologija, apsakymai apie būtus, o gal ir nebūtus įvykius, įdomesnius čia gyvenusius žmones. Karo metu praradęs visą šeimą, bendruomenę bei savo gimtinę (po karo išvyko gyventi į Izraelį, o parvažiuodamas į Vilnių pasigesdavo to, ko jame nebėra), Karpinovičius savo ilgesį sudėjo į knygas.
Pastarasis požiūris atspindi šimtmečius tvėrusį žydų tikėjimą bene magiška pasakojimo galia – kol apie ką pasakojama, tai egzistuoja. Kol žydų šeimos kasmet per Pesachą kartoja, jog tai jie, būtent jie išėjo iš Egipto, dykumoje gavo Dievo įstatymą ir pavirto žydų tauta – tol ir išlieka. Būtina kartoti, vėl ir vėl atpasakoti net ir užrašytą žodinę tradiciją, mat būtent kartojimo ir atpasakojimo aktas išlaiko žydų tautą kartu ir išsaugo jos tapatybę.“
 
Tačiau dauguma į Europos žydų kultūros dienų renginius Lietuvoje susirenkančios lietuvių auditorijos patys turi jiems brangų, įsitvirtinusį ir įsišaknijusį, vis papildomą ir puoselėjamą didįjį naratyvą, į kurį, kaip dalis, įsipina ir litvakiškas žydų tautos pasakojimas. Istorija ir pasakojimas, kurį reikia tarsi prisijaukinti žiūrint iš kitos tautos perspektyvos. Kaip tai padaryti? Į šį bei kitus klausimus netrukus pasirodysiančioje knygoje ieško atsakymo ir Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos filialo muziejininkė Monika Žąsytienė:
„Ar galima žmones apibūdinti jų nemačius, nepažinus? Kas geriausiai apibūdina žmogaus, šeimos, tautos gyvenimą? Keliaudami po Lietuvą sustokite nedideliame miestelyje Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje... Gal juose vis dar nėra didelių prekybos centrų, užtat išlikęs akmeninis grindinys; nepristatyta gausybė daugiabučių, bet išlikę paprasti medinukai. Tokiame miestelyje jūs pamatysite katalikų bažnyčią, senąją turgavietę ir galėsite paspėlioti: ar turgūs, tokie kaip tarpukariu, čia dar tebevyksta? Kai iš aplinkinių kaimų susirinkus pirkėjams šurmulys pasiekdavo piką ir prekybininkai mėgindavo perrėkti vienas kitą, norėdami parduoti savo prekę brangiau, greičiau, gudriau. „Prie visų žydų kromelių slenksčių buvo prikalta palkova – laimės ženklas, kad sektųsi kupčystė. Na ir būdavo lygtuvės kol ką nupirksi, už kokią kainą sukirsi. Nesutinki, eini lauk, žydas traukia atbulą ir pasako „paskutinę“. – „Dabar, kad nori, liepk mane per stogą peršokti, daugiau negaliu. Ir tai atiduodu tik kaip dėl jumše, šiaip nieku gyvu už tą negaliu parduoti.“ Gavęs tokią „nuolaidą“, žinoma, moki pinigus ir džiaugies pigiai iškaulijęs.“[1]
Daugybę metų trintas grindinys Jums gali labai daug papasakoti! O sutiktas senukas, vedinas dviračiu, parodys, kur kadaise gyveno miško pirklys Ladonas, kur viešbutį laikė Boruchovičiūtė, o kur buvo žydų prekybiniai kromeliai. „Per ilgąją pertrauką bėgdavome į parduotuves šio to nusipirkti. Jos buvo nusitiesusios ilga eile arba po vienu stogu kelios ar kai kurios atskirai, bet toje pačioje eilėje. Ten buvo įvairių prekių parduotuvės. Žydeliai vis stovėdavo tarpduryje ir kviesdavo praeivius užeiti pas jį ko nors pirkti.“[2]
Visa tai gyva, viskas, kas perduodama pasakojant – užprogramuota gyventi. Kiekvienas grindinio akmuo turi savo istoriją, o miestelio urbanistika bei architektūra byloja apie čia kadaise gyvenusius prekyba ir amatais besivertusius žydus. Apie tai kalba namai, kurie išsidėstę centre, kai kurie iš karto išsiduoda, kiti sunkiai prakalbinami. Jeigu Jums seksis – rasite sinagogą, gal net ne vieną: jų skaičius papasakos apie miestelio žydų bendruomenės dydį, ekonominį ar net socialinį tikinčiųjų statusą. Ieškoti verta ir daugiau statinių: savo arcitektūra jie nebūtinai išsiskirs iš bendro urbanistinio konteksto, tačiau yra tikimybė surasti žydams priklausiusią pirtį, mokyklą, šocheto, kurį skirtingose vietose žmonės vadino įvairiai (rėzniku, mėsininku, skerdiku...), namą.
O ar žinote, kaip teisingai reikia pešti papjautą vištą? Švėkšniškis Jonas gali papasakoti, nes tarpukariu už tokį darbą žydai jam mokėdavę po 50 centų. Svarbiausia, pasak Jono, pešti paplunksniui, tarsi glostytum – tuomet oda lieka nepažeista.
Kiek dar nepapasakotų istorijų slepia miestų ir miestelių grindiniai, namų sienos, langinės ir už jų esantys daiktai. Gal teko girdėti, kad žydų vestuvės vykdavo pusiaukelėje tarp jaunosios ir jaunikio namų? Ir tie keisti papročiai – kratyti „kešenes“ prie upelio ar tvenkinio... Ar visuose miesteliuose žydai prieš Roš Hašana (žydų Naujuosius Metus) simboliškai iškratydavo kišenes, kad pernykštės nuodėmės paskęstų vandenyje?
Norint prakalbinti žmones, pastatus, grindinį, reikia mokėti klausytis. Kartais močiutės pasakojimas gali tapti trūkstama detale ilgai dėliotoje mozaikoje. Ne visos istorijos turi džiuginti – yra skaudžių ir nepatogių, tačiau  šios istorijos taip pat turi būti išgirstos bei išklausytos, priešingu atveju joms gresia užmarštis – kita pražūties forma.“
 
2018 m. Europos žydų kultūros dienų tema – „Pasakojimai“ – kviečia visus dalintis pasakojimais, prisiminti seniai užmirštas ir išgirsti dar negirdėtas istorijas. Nes visi mes esame tarpininkai tarp praeities ir ateities. Kviečiame rasti laiko klausytis, išmokti prakalbinti daiktus ir žmones, o pasitelkus visus šiuos elementus – pažinti litvakišką kultūrą kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros dalį.
 
 


[1] Balčėnas P. Prisiminimai. Švėkšnos muziejus, GEK 13876, p. 16-17.

[2] Bliūdžius P. Žiupsnelis prisiminimų iš mano mokslo metų Švėkšnoje. Švėkšnos muziejus, GEK13877, p. 6-7.

Paskutinį kartą redaguota2018 - 09 - 05

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas