Titulinis
Naujienos
2022 - 08 - 31

Projektinė veikla. Kultūros paveldo ir gamtos dermė: vienuolynų kiemai ir sodai

BPM Konferencija plakatas-1fad55d126c6b11c95fc5164affcf565.jpg
Bažnytinio paveldo muziejus dalyvauja Europos paveldo dienose „Tvarus paveldas“ ir 2022 m. rugsėjo 13–14 d. kviečia į konferenciją „Kultūros paveldo ir gamtos dermė: vienuolynų kiemai ir sodai“ (Šv. Mykolo g. 8, Vilnius). Nors tvarumo ir ekologijos idėjos ypač akcentuojamos pastarąjį dešimtmetį, iš tiesų ši koncepcija nėra nauja. Senieji vienuolynai gali būti puikiais tvarios gyvensenos pavyzdžiais. Neretai vienuolynai buvo ne tik gyvenimo, bet ir darbo vieta su daržais ir sodais, bravoru ir biblioteka, pirmosiomis mokyklomis. Augalų puoselėjimo praktika buvo viena iš vienuolių užimtumo formų. Vienuolynai – save aprūpinanti sistema, panašias idėjas galima pastebėti ir šiuolaikiniame tvarios gyvensenos mąstyme. Kokios buvo vienuolynų kiemų funkcijos? Kas buvo auginama vienuolynų soduose? Kaip žmonės pažino augalų gydomąsias savybes? Į šiuos ir kitus klausimus įvairių sričių mokslininkai ir specialistai mėgins atsakyti Bažnytinio paveldo muziejaus organizuojamoje konferencijoje.
 
 
Konferencijos programa
 
Rugsėjo 13 d., antradienis
 
17–17.30 val.  
Dieviškoji žymė vaistininkystėje
Istorikas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius doc. dr. Tauras Antanas Mekas
Žinoma ne viena teorija, kaip žmonija pažino augalų gydomąsias savybes. Paslaptingiausia yra Dieviškos žymės – Signatūrų – teorija. Ją galima aptikti visose tautose ir visuose tikėjimuose. Šios teorijos esmė – kiekvienai ligai gydyti Dievas yra sukūręs vaistą. Kad žmogus šį vaistą atpažintų, Kūrėjas jį pažymėjo Dieviškąja žyme, padarydamas panašų į ligos simptomus, pažeistą organą ir t. t. Europoje ši teorija buvo ypač puoselėjama Renesanso laikais. Iki šiol „panašus gydomas panašiu“ nėra svetimas medicinos teorijai.
 
17.30–18 val.
Antikinės ir krikščioniškos išminties vaisiai Valafrido Strabono poemoje „Darželis“
Klasikinės filologijos specialistė Vaiva Vasiliauskaitė
Gamtos, ypač sodo, įvaizdžiai krikščioniškosios literatūros tradicijoje neretai pasitelkiami kaip metaforos, skirtos apsakyti mistines žmogaus ir Dievo artumo patirtis, o antikoje tikėta, jog per gamtą pasireiškiančios dievybės stimuliuoja žmogaus kūrybiškumą. Nors eiliuotas IX a. Valafrido Strabono veikalas „Hortulus“ (liet. „Darželis“) turėjo praktinę paskirtį – supažindinti skaitytoją su sodininkyste vienuolyno poreikiams, šalia funkcionalių žolynų aprašymų jame randame ir nuorodų į žemdirbystės estetiką antikinėje literatūroje, ir mistinių apmąstymų apie gamtoje pasireiškiančią Dievo valią. Paskaitos tikslas – vienuolyno sodelio kontekste supažindinti su intertekstualia Valafrido Strabono refleksija apie ryšį tarp Dievo, gamtos ir žmogaus.
 
18–18.30
Lietuvos vienuolynų sodų paveldas
Istorikas dr. Dainius Labeckis
Istorinių vienuolynų, bažnyčių, klebonijų, kapinių žalioji aplinka – neatsiejama sakralinio kraštovaizdžio ir kultūros dalis. Sodininkystė nuo seno buvo ir daug kur tebėra viena iš vienuoliškojo gyvenimo praktikų. Vienuolynai Lietuvoje ilgą laiką išliko pagrindinėmis sodo idėjos raiškos ir sklaidos vietomis – neatsitiktinai vietinio botanikos mokslo pradininkai buvo vienuoliai. Uždarius vienuolynus ir bažnyčias, sodininkystės tradicija nutrūko, keitėsi ir sodo, kaip sakralios erdvės samprata, o istoriniai želdynai daugeliu atvejų išliko pakeitę savo pavidalą ir funkciją. Fragmentiškai išlikę prie Lietuvos sakralinio paveldo objektų, neretai išsaugoję dalį reliktų ir vertės, šiandien jie sparčiai nyksta.
 
18.30–19 val.
Vilniaus vienuolynų sodų augalų istorijos
Istorikas prof. dr. Rimvydas Laužikas
Pagrindinė idėja, nulėmusi viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europos gastronominę kultūrą ir mediciną, buvo antikos laikus siekianti humoralinė teorija. Vakarų Europoje ja suabejota Apšvietos amžiuje. Vienas pirmųjų humoraline teorija suabejojo prancūzų mokslininkas Philippas Hecquet, kurio 1709 metais išleistame traktate apie dietas („Traité de dispenses du Careme“) buvo pristatyta nauja mitybos koncepcija. Lietuvoje vienas pirmųjų humoraline dietetika suabejojo Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis. Pranešime „Vilniaus vienuolynų sodų augalų istorijos“ humoralinės teorijos požiūriu bus aptariami Vilniaus vienuolynų soduose auginti ir maistui vartoti augalai. Pranešime daugiausiai bus remiamasi Vilniaus jėzuitų ir bazilijonų vienuolynų medžiaga. Pagal humoralinę teoriją, kiekvienas augalas (ar bet kuris kitas produktas, ingredientas) gali būti suprantamas kaip maistinis, maistinis ir gydomasis, gydomasis ar nuodas. Tad istorinių sodų ir maistui naudojamų augalų interpretavimas šiuo požiūriu atveria naujas pažinimo erdves.
 
2022 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis
 
17–17.30
Pažaislio vienuolyno sodai ir darželiai
Istorikas dr. Mindaugas Paknys
Pažaislio vienuolynas įsteigtas 1664 m., o iki 1831 m. jame gyveno pirmieji šeimininkai – kamaldulių vienuoliai. Asketiškai ir toliau nuo kitų gyvenantys vienuoliai privalėjo ne tik kasdien uoliai melstis, bet ir dirbti. Nemažą jų užsiėmimų dalį sudarė įvairių augalų priežiūra – nuo gėlių puoselėjimo iki vaismedžių auginimo. Tai leido vienuoliams patiems puošti eremą, kartu vaisiai tarnavo ir maisto, ir gėrimų gamybai. Vienuolyno šiaurinėje ir pietinėje pusėse užveisti gana erdvūs sodai, taip pat medžiais ir krūmais apsodinta eremitoriumo teritorija. Kai kuriais vaismedžiais buvo apsodinti ir nedideli sodeliai prie vienuolių gyvenamųjų namelių. Vėliau jie buvo pakeisti dekoratyviniais buksmedžiais ir gėlynais. Yra žinoma, kad XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Pažaislio vienuolyno teritorijoje augo apie 300 įvairių derančių vaismedžių, vyravo kriaušės, obuoliai, slyvos ir vyšnios. Taigi, Pažaislio sodą buvo galima vadinti tikrai solidžiu, o obelų auginimo tradicija išliko iki šiol. Taip pat vienuolyne būdavo išauginama ir retesnių, netgi egzotiškų arba šiandieniniams tradiciniams sodams nebūdingų augalų.
 
17.30–18 val.
Kultūros paveldo ir augalų dermė VUBS Vingio skyriuje
Vilniaus universiteto Botanikos sodas, dr. Silva Žilinskaitė, dr. Regina Juodkaitė
Vingio (vadinto ir Lukiškėmis) istorija pradėta fiksuoti nuo 1441-ųjų. XVI a. čia buvusi sodyba priklausė Radviloms (1522–1593). 1551–1565 m. Lukiškių dvarą valdė LDK didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis, kuris čia ir mirė. Vėliau dvaras atiteko jėzuitams (1593–1774). Iš pradžių jėzuitai naudojosi mediniais Radvilų rūmais, bet vėliau nutarė statydintis naujus pagal Jono Kristupo Glaubico projektą. Didingi rūmai su mansardomis ir vidiniu kiemu buvo vieni įdomiausių Vilniuje. Jėzuitai, išgąsdinti maro, 1714 m. rezidencijos teritoriją apjuosė aukšta siena, o jos vidines arkines nišas ištapė augaliniais ornamentais, egzotiškų rojaus paukščių ir gyvūnų atvaizdais. Per šimtmečius nuošalioje Neries pakrantėje jėzuitai kūrė sau skirtą alegorišką žemės rojų. Sveikatai stiprinti buvo įveisti ir vaistažolių daržai, susieję Lukiškes su farmacijos mokslo pradžia. Deja, išlikti šiam rojaus kampeliui nebuvo lemta – panaikinus Jėzuitų ordiną, 1774 m. visą universiteto turtą, tarp jų ir Lukiškių rezidenciją, perėmė Edukacinė komisija.

18–18.30
Vienuolynai Europoje ir Artimuosiuose Rytuose: tarp kultūrinio ir gamtinio paveldo
Bažnytinio paveldo muziejaus rinkinio saugotoja, paveldosaugininkė Vidmantė Narvidaitė
Pirmųjų krikščioniškų vienuolijų šaknys siekia dabartinę Siriją ir Egiptą. Atsiskyrėlišką ir Dievui pašvęstą gyvenimą pasirinkę vienuoliai neišvengiamai užmezgė tamprų ryšį su gamta. Šv. Benedikto regula teigia, jog vienuolynai turėjo būti įkurti tokioje vietoje, kad būtų patenkinti visi bendruomenės materialiniai poreikiai, kuriuos atliepia įvairūs gamtiniai ištekliai, o tikraisiais vienuoliais gali vadintis tik tie, kurie užsiima rankų darbu. Tokiu būdu krikščioniškosios vienuolijos tapo sektinu tvaraus gyvenimo būdo pavyzdžiu, apjungiančiu tiek kultūrinį, tiek gamtinį paveldą. Pranešime bus pristatyti vienuolinis palikimas Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, pašvęstojo gyvenimo bendruomenės Lietuvoje, tęsiančios „gamtinės vienuolystės” tradicijas, iššūkiai, su kuriais tenka susidurti saugant tokio tipo paveldą.

18.30–19.30
Ekskursija „Kiemai ir kiemeliai Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyne“.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblis – ypatingas skirtingų kultūros epochų kūrinys. XVII a. vienuolynas turi renesansinę trijų kiemų struktūrą, jo pastatuose vienuolijos labui dirbo ir gyveno skirtingų luomų ir profesijų žmonės. Ekskursijoje su muziejaus gide pasivaikščiosime bažnyčios procesijų kieme, aplankysime kluatrą – vienintelę klauzūroje gyvenančių seserų pasivaikščiojimo vietą, užsuksime į tarnų erdves ir diskutuosime, kaip pastatai galėjo lemti čia gyvenusių vienuolių būtį ir buitį. Būtina išankstinė registracija tel. (8 5) 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt
 
 
Renginiai nemokami. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Vilniaus arkivyskupija. Daugiau informacijos: www.bpmuziejus.lt, tel. +37052697800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt.
Paskutinį kartą redaguota2022 - 08 - 31

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas