Titulinis
KPD apie paveldą
Paveldas tarnauja kultūrai ir švietimui

Paveldas tarnauja kultūrai ir švietimui

 
Vieni žmonės brangina iš kartos į kartą perduodamus protėvių baldus, papuošalus, kitokius senus daiktus ir ketina palika juos savo vaikams. Kiti jiems nesuteikia jokios reikšmės ir verčiau perka naujus, esą madingesnius. Panašiai elgiasi ir kultūros paveldo savininkai. Neabejotinai laimi tie, kurie paveldą suvokia kaip prasmingą istorinę tąsą. O kad šiuolaikinį gyvenimą kultūros paveldo objektai tik praturtina, įrodo sėkmingo istorinių statinių pritaikymo šiandienai pavyzdžiai. 
 
Paveldosaugininkai ir neabejingi kybartiečiai amo neteko sužinoję, kad Darvino g. 6 adresu esantį namą jo valdytoja Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapija nutarė nugriauti. O juk tame caro laikais statytame medinuke nuo 1918m. iki 1924 m. veikė pirmoji lietuviška Kybartų miesto pradinė mokykla. Vėliau čia buvo parapijos bibliotekėlė, iki 1940 m. glaudėsi katalikiškos visuomeninės organizacijos. Jeigu šis pastatas kaip klebonijos namas savininkui atrodo nebetinkamas, nejaugi jį nugriauti yra vienintelė išeitis?
 
Jeigu visi taip mąstytų, neturėtume šiandien, pavyzdžiui, Kintų Vydūno centro. Jis įkurtas 1705 m. statytoje Kintų parapijinėje pradžios mokykloje. 1888-1892 metais čia mokytojavo garsus Lietuvos filosofas, rašytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Centre veikia vienintelis Lietuvoje šios asmenybės gyvenimui ir kūrybai skirtas muziejus. Jis buvo atidarytas kaip Šilutės muziejaus filialas, o 1998 –aisiais išaugo į Kintų Vydūno kultūros centrą.
 
Kintų Vydūno kultūros centras Vydūno namas. Kintai Vydūno namas. Kintai Kūryba kultūros centre. Kūryba kultūros centre.
 
 
Muziejaus ekspozicija, kurią sudaro rašytojo išleistos knygos, istorinės nuotraukos, supažindina su aktyvia Vydūno kultūrine veikla, jo pastangomis saugoti lietuvišką kultūrą bei lietuvių kalbą Mažosios Lietuvos regione. Bet ne tik – čia galima daug sužinoti apie pačių Kintų praeitį ir pamario krašto gyvenimo būdą, tradicijas. Vedamos pažintinės kelionės istoriniais ir gamtos šių apylinkių maršrutais.
 
Vydūno centre tilpo ne tik muziejus, bet ir vaikų dailės bei muzikos mokyklos ir meno galerija "Palėpė", kurioje paroda keičia parodą.
 
Reikšmingas Jurbarko kultūrinio gyvenimo centras yra skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus. Jis buvo įkurtas 1947m. kaip kraštotyros muziejus, tačiau vėliau išplėtus menininko kūrybos ekspoziciją, jaum suteiktas V.Grybo memorialinio muziejaus vardas. Šiandien šis pastatų kompleksas yra Jurbarko dvaro sodybos parko dalis. Iš pradžių kunigaiškčiui Ilarionui Vasilčikovui priklausę pastatai – gyvenamasis namas, dirbtuvės ir gipso liejykla – iškilo XIX amžiaus viduryje. Lietuvių skulptorius čia gyveno 1928-1941 metais.
 
Svarbus postūmis muziejaus veikloje buvo Lietuvos bei Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų projektas "Jurbarko dvaro pastatuose įsikūrusio skulptoriaus V.Grybo memorialinio muziejaus pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms". Buvo sukurta šildymo, vandentiekio, nuotekų infrastruktūra, suremontuoti trys muziejui priklausantys pastatai. Dailės dirbtuvės įrengtos su visa reikalinga profesionalia dailės įranga, atsirado video ir fotografijos montavimo studijos. Dalis muziejinės įrangos buvo modernizuota.
 
Pirmajame gyvenamojo namo aukšte veikia asmeninių skulptoriaus daiktų, baldų, fotodokumentų ekspozicija, galime pamatyti liaudies meno kolekciją. Mediniai nukryžiuotieji, rūpintojėliai ir kiti kūriniai rodomi specialiose stiklinėse spintose su pritaikytu apšvietimu.
 
Antrajame aukšte veikia garsios jurbarkietės miniatiūrininkės Lidijos Meškaitytės (1926-1996) akvarelių faksimilių paroda. Gretimoje patalpoje įkurdinta dailės kūrinių biblioteka. Palėpėje įrengtoje patalpoje stovi naujausi kompiuteriai, kuriais, kaip ir biblioteka, galės naudotis muziejaus lankytojai.
 
Buvusiose dirbtuvėse įrengta skulptūrų ekspozicija, čia meno mėgėjai apžiūri Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto, Simono Daukanto, Nukryžiuotojo, Angelo ir kitus monumentalius bei kamerinius vieno garsiausių mūsų skulptoriaus darbus.

Muziejuje taip pat nuolat rengiamos įvairios parodos – skulptūros, tapybos, vitražo, grafikos, meninės fotografijos ir kt. Veikia neformali vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų dailės studija, realizuojami įvairūs kultūriniai projektai, galima pasiklausyti dailės istorijos paskaitų.
 
Įdomu tai, kad šiame muziejuje šeimininkauja skulptoriaus anūkės Rasa ir Rūta Grybaitės. Toks perimamumas paveldo objektui paprastai yra patikima garantija, jog juo rūpinamasi iš širdies.
 
Vinco Grybo memorialiniame muziejuje. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje. V. Grybo memorialinis muziejus. Nuotrauka Dianos Varnaitės V. Grybo gyvenamasis namas. Nuotrauka Dianos Varnaitės Vinco Grybo memorialiniame muziejuje.
 
 
O štai kiek kitoks paveldo pritaikymas kultūrinei veiklai - Plungės viešoji biblioteka. Kurį laiką miesto valdžia svarstė statyti naujutėlę biblioteką viename iš modernių rajonų. Visgi nugalėjo sveikas protas ir ūkiškumas: kam statyti naują pastatą, jeigu gali panaudoti seną? Tuo labiau jei tai kultūros paveldo objektas su gilia istorija ir išskirtine aura. Aktyvūs plungiškiai rinko parašus, kad būtų leista bibliotekai panaudoti grafų Zubovų laikrodinę-oranžeriją, tai ir nulėmė valdžios sprendimą.

Laikrodinė-oranžerija šio dvaro sodyboje atsirado XIX amžiuje. Raudonų plytų pilaitė - seniausias išlikęs Plungės dvaro statinys ir seniausias žinomas mūrinis miesto pastatas. Ant laikrodinės akmeninių pamatų pietinėje pusėje išlikusi data – 1846 m. - įrodo, kad laikrodinę pastatė grafai Zubovai, valdę dvarą 1806–1873 metais. Statinys su laikrodžiu bokšte labai panašus į Florencijoje esančius Palazzo Vecchio rūmus.

Rankų darbo geležinis laikrodis dūžiais skelbdavo miestui laiką. Jo mechanizmą sudarė trys dalys: eigos, valandų ir jų ketvirčių skambinimo. Kiekviena dalis turėjo savo atskirą veleną, ant kurio suktuvu būdavo suvyniojami svarsčių lynai. Mechanizmą įsukantys svarsčiai buvo įdomios grybo formos, grubiai nutašyti iš akmens, suveržti geležies lankais. Kai laikrodis kurį laiką neveikė, surūdijo jo ciferblatai, dingo svarsčiai. Tačiau jam pasisekė: kadangi mechanizmas nebuvo išdraskytas, patyręs metalo restauratorius Tadeušas Kvakšys grąžino jam antrą kvėpavimą. Laikrodis vėl buvo įkeltas į pilaitės bokštą. Teigiama, kad jis yra reikšmingas technikos paveldas, liudijantis kitados klestėjusius amatus ir technologinę pažangą Lietuvoje.

Po Antrojo pasaulinio karo šiame kultūros paveldo objekte buvo įrengti butai, paskui atsirado pionierių namai. Po Nepriklausomybės atgavimo šeimininko neturėjusiam pastatui grėsė sunykimas, mat jis stovėjo apleistas. Jį išgelbėjo 2002 m. Vyriausybės patvirtinta šalies bibliotekų modernizavimo programa, į kurią buvo įtraukta ir Plungės biblioteka. Sulaukus lėšų iš Vyriausybės investicijų programos, pirmiausia buvo atlikti archeologiniai tyrimai, kurių metu aptikti senesnieji dvaro rūmų pamatai.

2010 m. birželio 16 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Plungės rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Plungės Jonis" dėl laikrodinės – oranžerijos restauravimo bei pritaikymo bibliotekos poreikiams. O Plungės viešoji biblioteka 2012 m. spalio 13 d. buvo iškilmingai atidaryta šioje vietoje. Ji iškart tapo ne tik knygų, bet ir vietos bendruomenės traukos bei įvairių kultūros renginių centru.

Beje, išradingai atstačius ant senų pamatų naują dalį, moderniomis priemonėmis buvo atkurtas istorinis tūris, ir biblioteka sulaukė labai reikalingų tokiai įstaigai patalpų.
 
Plungės viešoji biblioteka įsikūrusi grafų Zubovų laikrodinėje-oranžerijoje. Laikrodinė-oranžerija. Oranžerijos viduje. Laikrodinė-oranžerija.
 

Jurbarko rajone, dešiniajame Nemuno krante stūkso Raudonės pilis. Kitados šiose vietose žvangėjo kardai ir kalavijai, o mūsų dienomis klega vaikai, mat pilyje veikia Raudonės pagrindinė mokykla.

Istoriškai tai labai reikšmingos apylinkės. Pirmosios pilys Nemuno pakrantėje statytos dar apie 1300 metus, jos buvo kovų su amžinaisiais mūsų priešais kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšios jos neteko buvusios svarbos, bet ir vėl atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims. Ją XVI a. pabaigoje pastatė prūsiško kilimo miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas pagal pagal architekto Petro Nonharto projektą. Tai buvo renesansinai įtvirtinti dvaro rūmai – pilis.

XVII a. antrojoje pusėje jo anūkas, Lietuvos didysis iždininkas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas įsirengė čia savo rezidenciją, perstatydamas ją pagal savo skonį. Vėliau pilyje apsigyvenę Olendskiai XVIII–XIX a. kelis kartus perstatė pilį pagal anuomet vyravusias klasicizmo tradicijas.

1811 m. Raudonę nusipirko grafas Platonas Zubovas, kuris taip pat atliko įvairių pertvarkymų. O dabartinę neogotinę išvaizdą pilis įgavo 1854-1877m. laikotarpiu. Vienu metu ji buvo atitekusi portugalui Jose Carlosui de Fariai e Castro, vedusiam Dmitrijaus Zubovo anūkę Sofiją. Per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonė smarkiai nukentėjo, buvo apiplėšta, neteko meno kūrinių ir kitokių vertybių. O portugalo giminei nuskurdus galop atsidūrė po plaktuku ir buvo parduota iš varžytinių.

Negana to, 1944 metais vokiečių kariuomenė išsprogdino pietinį didįjį bokštą, o šis griūdamas sugriovė dalį pietinio korpuso.

Po visų šių negandų Raudonės pilis buvo atstatyta pagal architektų V.Čerškutės ir V.Jurkšto projektą, atstatytas didysis bokštas. Pilyje 1959 m. įsikūrė ir iki šiol veikia Raudonės pagrindinė mokykla. Gaila, kad anuomet pritaikant pastatą mokyklai buvo sunaikintas istorinis interjeras. Tačiau visgi svarbiausia – kad pilis palyginti sėkmingai išgyveno sovietmetį, nebuvo sunaikinta ir ne vieną moksleivių kartą net pačiais gūdžiausiais cenzūros laikais skatino domėtis savo krašto istorija ir ja didžiuotis.
 
1996 m. dalis pilies stogo buvo suremontuota, 1998 m. bokšte įrengta apžvalgos aikštelė. Tais pačiais metais šis objektas buvo paskelbtas kultūros paminklu. O prieš dešimtmetį pilis restauruota.Kapitaliai suremontuotas pastato stogas ir didžiojo bokšto mūras, pakeisti langai ir palangės, lietaus vandens nuvedimo sistema, suremontuoti dūmtraukiai, kai kuriose patalpose pakeistos grindys. Šie darbai kainavo du milijonus litų – lėšų skyrė Jurbarko rajono savivaldybė, Kultūros paveldo departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija bei Pasaulio bankas.
 
„Ar vaikams patinka mokytis pilyje?" – paklausiau ilgamečio mokyklos direktoriaus Vytauto Stapono. „Žinoma! – atsako pedagogas. – Kam nepatiktų mokytis istorinėje aplinkoje, tuo labiau, kad iki šiol čia išlikusios kelios XVII a. koklinės krosnys, senos durys, virš kurių galime pamatyti pirmųjų Raudonės valdytojų Kiršenšteinų herbą. Vaikai patys ir pilies muziejų tvarko, ir pabūna gidais daugybei čia užsukančių turistų, palydi juos į per trisdešimties metrų aukščio didįjį bokštą, iš kurio atsiveria nuostabi apylinkių panorama".
 
Vienintelis direktorių neraminantis dalykas yra tai, kad kiekvienais metais moksleivių skaičius pastebimai tirpsta...
 
Raudonės pilis.
 
 
Nuotraukos Dianos Varnaitės ir Jolantos Miškinytės

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas