Titulinis
Naujienlaiškis

Totorių paveldas Lietuvoje

Šiais metais švenčiame 620 metų nuo tada, kai totoriai buvo apgyvendinti mūsų šalies teritorijoje. Lietuvos totoriai ─ pirmoji musulmoniška bendruomenė Rytų Europoje. Apie totorių paveldą kalbamės su Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininke doc. dr. Galina Miškiniene.

„Nors paveldo mes neturime labai daug, jis yra mums itin svarbus. Pirmiausiai tai yra architektūrinis paveldas ─ mečetės. Lietuvoje yra išlikusios 4 mečetės: Raižių, Keturiasdešimt totorių kaimo mečetė, Nemėžio ir Kauno. Iš jų trys yra medinės, vienintelė 1933 m. pastatyta Kauno mečetė yra mūrinė. Mečetėse nuolat vyksta pamaldos. Lietuvos totoriams kaip islamo atstovams yra svarbiausia penktadieninė malda", ─ pasakoja G.Miškinienė.

Pirmą kartą LDK totoriai istoriniuose šaltiniuose paminėti 1397 m., nors apie juos buvo žinoma Gedimino, Algirdo valdymo laikais. Pirmoji mečetė buvo Trakų pilyje, sugriauta XVII a. ir vėliau neatstatyta. Manoma, kad Lietuvoje mečetės pradėtos statyti XV a., nors rašytiniuose šaltiniuose jos daugiausiai minimos XVI a. Tai Trakų, Vilniaus, Gardino, Naugarduko, Daubutiškių mečetės. Iš kitų šaltinių žinoma, kad XVII a. LDK veikė iki 20 musulmonų maldos namų. 1795 m. Lietuvos teritorijoje jau veikė Keturiasdešimt totorių kaimo, Raižių, Prūdžionių prie Vokės, Nemėžio, Lukiškių ir Vinkšnupių (Vilkaviškio apskritis) mečetės. 1857 m. Zarasų apskrityje buvo pastatyta Vidžių mečetė.

Pasak G.Miškinienės, mečetės visada išlaikydavo savo specifiką. Pagal priimtą klasifikaciją, Lietuvos mečetės yra ketvirtojo tipo. Tai reiškia, kad kvadrato formos pastatai yra su nedideliu minaretu ant viršaus. Minaretas yra integruotas į statinį, o ne pastatytas atskirai. Tokią mečečių formą sąlygojo tai, kad kviesdamas maldai kvieslys apeidavo gyvenvietę, o ne kviesdavo iš minareto. Buvo tam tikras draudimas nekelti triukšmo, todėl tai atsiliepė ir architektūroje. Lietuvos mečetės savo forma yra panašios į kaimo bažnyčias ir sentikių cerkves, tik ant stogo esantis minaretas baigiasi žvaigždute ir pusmėnuliu.

Be mečečių, būdavo ir maldos namų. Vienas žmogus iš parapijos užleisdavo savo trobą ir ten buvo steigiamos vaikų religinės mokyklėlės. Ten pat būdavo ir meldžiamasi, kadangi islamas nedraudžia melstis ir namuose. Mečetės seniau žiemą nebūdavo apšiltinamos, todėl žmonės susirinkdavo melstis ten, kur šilčiau.

LDK mečečių išskirtinumas ─ patalpa yra dalinama į dvi dalis: vyrų pusę dešinėje ir moterų pusę kairėje. Per groteles, uždengtas užuolaidėle, moterys mato, kas vyksta vyrų pusėje, ir gali sektdamos imamo (šventiko) maldas melstis savo pusėje. Įėjimai į abi puses buvo atskiri. Lietuvos teritorijoje šios patalpos padalintos skersai pastato, o Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje ─ išilgai (ten moterys stovėdavo vyrams už nugaros).

Neatskiriama dalis nuo kiekvienos mečetės ─ totorių kapinės. Senose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų. Taip yra todėl, jog totorių išpažįstama religija skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą. Mirusieji yra laidojami galva į Vakarų pusę, kad Paskutiniojo teismo dieną, kai pašauks Izraelio trimitas, jis galėtų pakilęs iš kapo eiti tiesiai į Rytus. Dažniausiai ties galva būna didesnis akmuo, o ties kojomis ─ mažesnis. Akmuo, padėtas prie galvos, išgraviruojamas ir tampa paminkliniu ankapiu. Seniausi antkapiai, turintys užrašus, yra išlikę iš XVII a. antrosios pusės. Ant jų yra eilutės iš Korano, užrašytos arabiškais rašmenimis. Tai mums primena, kad ten atgulė amžinojo poilsio islamą išpažįstantys žmonės.

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas