Titulinis
Naujienlaiškis

Veliuonos Pilaitės: ką pajėgi nuveikti kultūros paveldą puoselėjanti seniūnija

Pasigėrėjęs Veliuonos miestelio kraštovaizdžio dominante tapusių dviejų piliakalnių galybe, dažnas keliautojas atkreipia dėmesį į pastaruoju metu Nemuno ir Gystaus santakoje išryškėjusias dvi kalveles, liudijančias Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kovų su Kryžiuočių ordinu istoriją. Apie čia stovėjusią, manoma, 1337 m. kryžiuočių pastatytą Bajerburgo pilį, kurią lietuviai netrukus sunaikino, surinkta daug informacijos: 1965 m. piliavietę kasinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama Adolfo Tautavičiaus. Pasakojama, kad prie Bajerburgo kovų su Kryžiuočių ordinu metu žuvęs Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, kuris buvęs palaidotas Veliuonoje (pirmasis Veliuonos piliakalnis vadinamas Gedimino kapu).

Pilaitėmis vadinamą piliavietę, įdėjusi daug jėgų ir triūso, lankytojams atvėrė Veliuonos seniūnija. Trijų hektarų plote išpjovus medžius, iškirtus krūmokšnius bei sąžalynus, kraštovaizdyje išryškėjo gynybinis įtvirtinimas, iki tol užgožtas augmenijos: kalvelės, supamos griovio, ir už jo į lauko pusę supiltas apie 160 m. ilgio ir iki 0,5 m. aukščio pylimas. Veliuonos seniūno Egidijaus Mikštos iniciatyva šis triūsas buvo įvertintas: seniūnas apdovanotas Lietuvos archeologijos draugijos kartu su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos organizuojamo archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso pagrindiniu prizu.

Siekdama Pilaites paversti turistų traukos objektu, seniūnija nuolat rūpinasi piliavietės priežiūra: jos keliskart per metus šienaujamos, du kartus – pavasarį ir rudeniop – pjaunamos kylančios atžalos, akcijos „Darom" metu čia triūsia miestelio gyventojai.

Atvėrus piliavietės vaizdą, čia vyksta Europos paveldo dienų ir kiti renginiai, lankosi turistai, atvyksta ekskursijos.
Archeologinių tyrinėjimų metu buvo nustatyta, kad ant rytinės, didesniosios, kalvelės stovėjo 11 m. skersmens pastatas su 1,5 m. storio trijų dalių sienomis. Išorinė sienų pusė statyta iš storų ąžuolinių stulpų, vidinė – gulsčių tašytų pušinių rąstų, o tarpas buvo užpildytas moliu, maišytu su šiaudais, žole ir pelais. Moliu buvo drėbta ir pastato išorė, o kad apkrėtimas laikytųsi, prie vertikalių rąstų geležinėmis vinimis buvo prikalti horizontalūs rąsteliai. Apatinė patalpa – savotiškas rūsys – buvo be grindų, padalytas į dvi patalpas, kurias skyrė siena iš iki 0,35 m. rąstų. Čia buvo krosnis. Mote stovėjęs pastatas buvo greičiausiai trijų aukštų. Papilyje (vakarinėje kalvelėje) stovėjo ūkinis pastatas, kuriame buvo didelė krosnis. Motą nuo papilio skyrė 10 m. pločio, iki 7,5 m. gylio griovys, kuriame telkšojo Nemuno vanduo. Per griovį matyt būta tilto, jungusio abi kalveles. Motą su papiliu nuo lauko pusės juosė 9-11 m. pločio ir 3,5 m. gylio griovys. XIX a. aprašymuose buvo fiksuota, kad nuo lauko pusės būta trijų griovių ir dviejų pylimų.

Niokotos, ardytos Nemuno potvynių bei žmonių ūkinės veiklos (tarpukario Lietuvos laikraštis „Trimitas" rašė, jog „prieš kelis metus vienas dvarininkas gavo iš valdžios leidimą toj kalvoj remontuoti sau garlaivį..."), Pilaitės vis dar yra įspūdingos.

Piliakalnių metais verta pasidalinti veliuoniškių patirtimi: daug ką galima nuveikti be didelių investicijų ir projektų, jeigu istoriją liudijantis kultūros paveldas vietos savivaldai yra vienas iš prioritetų.

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas