Titulinis
KPD apie paveldą
Vilniaus klubas gaivina grafų Umiastovskių tradicijas

Vilniaus klubas gaivina grafų Umiastovskių tradicijas

 
Visais laikais pasiturintys žmonės rūpinosi aplinka, iš kurios buvo kilę ar kurioje gyveno. Mecenatai fundavo bažnyčias, kvietė kurti vietos ir užsienio menininkus, rūpinosi švietimu, organizuodavo renginius žmonėms. Mūsų dienomis tarp tęsiančių šią tradiciją yra Vilniaus klubas.
 
Vilniaus klubas bendrai veiklai susibūrė 1998 metais, suvienydamas verslo, kultūros, politikos atstovus, siekiančius ne tik geriau pažinti Lietuvos sostinę, bet ir prisidėti prie jos gražinimo bei kultūrinio gyvenimo įvairovės. Tuo labiau, kad ilgainiui jo susibūrimų ir renginių vieta tapo vertingas, valstybės saugomas miesto architektūros ir istorijos objektas – XVIII amžiuje statyti grafų Umiastovskių rūmai Trakų gatvėje.
 
Kas yra geras restauravimas
 
Klubiečiai dvidešimčiai metų įgijo teisę naudoti 700 kvadratinių metrų užimantį Umiastovskių rūmų antrąjį aukštą savo veiklai. Po kurio laiko, klubiečiams pasidomėjus turtinga pastato praeitimi, gimė iniciatyva jį restauruoti ir paversti kultūrine erdve, kurioje vyktų įvairūs miestelėnams skirti renginiai. Tuomet ir užsimezgė Vilniaus klubo bendradarbiavimas su paveldosaugininkais, išaugęs iki netikėtų projektų.
 
Pirmiausia įvyko abiejų pusių susitikimas Vilniaus-Islandijos gatvių sandūroje stovinčiame XIX a. pradžios name, kuris laikomas itin sėkmingu restauravimo ir pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams pavyzdžiu. Čia dirbo aukštos klasės specialistai, kiek įmanoma išsaugoję autentą.

Būtent nepriekaištingai sutvarkytą istorinį objektą norėjo pamatyti Vilniaus klubo nariai prieš imdamiesi gaivinti apleistą grafų Umiastovskių palikimą. Susitikimo metu jie apžiūrėjo keletą iš trisdešimties įspūdingai restauruotų kambarių. Apie tinkamiausių sprendimų paieškas, iškilusius sunkumus papasakojo ir į klubiečių klausimus atsakė pastato projekto autorius architektas Saulius Misevičius, sienų ir tapybos restauravimui vadovavęs Vytautas Dzindziliauskas, krosnių restauratorė Aelita Bielinytė, Restauravimo tarybos pirmininkė Dalia Krūminienė.

Klubo nariai patikino sieksiantys, kad šį reikšmingą kultūros ir istorijos objektą restauruotų aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Umiastovskių rūmų tvarkybai klubas surinko beveik pusę milijono litų. Visuomenei buvo pranešta, kad klubiečiai ketina rūmus restauruoti ir skirti juos sostinės kultūrinėms reikmėms kaip Vilniaus klubo dovaną sostinei.
 
Darbai prasideda

Tokia – kultūrinė - paskirtis puikiai atitinka objekto praeitį, mat iki pat Antrojo pasaulinio karo rūmuose vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas. Į gražuolės grafienės Janinos Umiastovskos rengtus pobūvius XX a. pradžioje sugužėdavo iki pusės tūkstančio svečių. Čia vyko slapti lietuviški vakarėliai, veikė inteligentų klubas, visuomeninės draugijos.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, grafienė savo rūmuose įrengė 70 vietų karo ligoninę. J. Umiastovska aukojo labdarai, rėmė mokslą, Vilniaus universitetui padovanojo kelis žemės sklypus su pastatais, finansavo Vilniaus katedros restauravimo darbus, išlaikė jos rūmuose veikusią neturtingų merginų siuvimo mokyklą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą rūmai buvo išplėšti, čia buvusios meno vertybės, baldai išvežti. 1961 m. grafų Umiastovskių rūmų patalpos buvo išnuomotos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Iš pradžių čia buvo rengiamos parodos, o vėliau muziejus įrengė eksponatų saugyklas, veikusias iki 2008 m., kai patalpos buvo perduotos Vilniaus klubui.
 
Nors rekonstruoti devynioliktajame amžiuje, didikų Umiastovskių rūmai iki mūsų dienų išlaikė beveik nepakitusį fasadą, daug interjero fragmentų: spalvoto marmuro židinių, koklinių krosnių, lubų lipdinių. Jų šeimininkai buvo išskirtinės kultūros bei išsilavinimo žmonės, aktyviai rėmę ir patys dalyvavę 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose.

Vilniaus klubas parengė stogo, langų ir lauko durų, šildymo sistemos tvarkybos darbų projektus, gavo reikalingus leidimus. Taip pat padaryti polichromijos daliniai tyrimai, susiję su jau išvardintų darbų poreikiais. Langų nutarta nekeisti naujais, užsandarinant ir sutvarkant autentiškus. Pradedamos restauruoti paradinės durys, gaminamos trūkstamos detalės.
 
Vilniaus klubo archyvo nuotraukose – renginių Umiastovskių rūmuose akimirkos Vilniaus klubo archyvo nuotraukose – renginių Umiastovskių rūmuose akimirkos Vilniaus klubo archyvo nuotraukose – renginių Umiastovskių rūmuose akimirkos EPD 2014 renginys „Lietuviškasis arbatvakaris. Literatūrinis Vilnius“. Nuotrauka Sigito Gaudėžos EPD 2014 renginys „Lietuviškasis arbatvakaris. Literatūrinis Vilnius“. Nuotrauka Sigito Gaudėžos
 
 
Rūmai atsiveria žmonėms
 
Restauravimas yra kruopštus ir negreitas darbas, tačiau dėl jo rūmai nebuvo uždaryti. Atvirkščiai – jie jau gyvena viešą gyvenimą Vilniaus kultūriniu ritmu. Kurį laiką tarnavę išimtinai uždariems Vilniaus klubo renginiams, miestelėnams jie atvėrė duris Europos paveldo dienų proga 2011 metais. Ta proga Vilniaus klubas dovanojo vilniečiams ir miesto svečiams net keletą įsimintinų renginių. Jo pastangomis dalyvauti Europos paveldo dienose atvyko žinoma Italijos dailininkė restauratorė, diplomato Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli Lozoraitis, kilusi iš senos italų aristokratų giminės. Tarp jos protėvių būta ne vieno garsaus žmogaus, bene žinomiausias iš jų – popiežius Inocentas XII.
 
Susitikimas su šia restauravimo profesionale bei neeiline asmenybe sulaukė didžiulio dėmesio. Umiastovskių rūmuose Giovanna Lozoraitis skaitė paskaitą apie asmeninę patirtį gaivinant ne vieną pasaulio paveldo šedevrą. Šiai profesijai ji paskyrė visą savo gyvenimą: dar karjeros pradžioje kelerius metus restauravo Tarkvinijos etruskų palaidojimus, vėliau gaivino Romos forumo Keturiasdešimties kankinių koplyčios VIII a. sienų tapybą, restauravo Chigi rūmus Aričios miestelyje, daugybę Rytų meno kūrinių bei šiuolaikinės tapybos.
 
Vilniaus klubo iniciatyva Europos paveldo dienų, skirtų sienų tapybai, metu duris atvėrė viešbutis „Narutis" – čia įvyko renginys „Pasaulietiniai interjerai bei jų fragmentai". Jo metu besidomintieji galėjo išvysti XVIII a. sienų tapybą kolonų salėje bei čia buvusio Vilniaus akademijos rektoriaus bute. Interjerų sienų tapybą pristatė restauratorė Audronė Kaušinienė, o namo ir jame gyvenusių žmonių istorijas pasakojo istorikas Antanas Rimvydas Čaplinskas.
 
Interjerai, kurių nepamatysi

O taip pat Umiastovskių rūmus papuošė fotografijų paroda „Žvilgsnis į senųjų Vilniaus pastatų sienų tapybą". „Vilniaus klubo" idėją parodyti visuomenei vertingą interjerų dekorą įgyvendino žinomas fotomenininkas Arūnas Baltėnas. Savo nuotraukose jis įamžino per dešimt restauruotų Vilniaus pasaulietinių pastatų interjerų ir buvusio bonifratrų vienuolyno vaizdų, kuriais siekiama parodyti bent nedidelę dalį XVIII a. antrajai pusei–XX a. pradžiai būdingų tapytų motyvų įvairovės, taip pat atskleisti polichromijos tyrimo, restauravimo koncepcijos formulavimo problemas ir restauruotų interjerų pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms specifiką.

Parodai atrinkti privatūs ar kiekvieno smalsiai akiai sunkiai prieinami visuomeninių ir religinių pastatų interjerai, kuriuose tyrinėta, atidengta ir išsaugota vertinga sienų tapyba.

Tuometinė Vilniaus klubo tarybos pirmininkė Rita Bartkevičienė džiaugėsi, kad bendradarbiaujant su restauratore architekte Neringa Šarkauskaite bei menotyrininke Dalia Klajumiene pavyko išleisti ir išplėstinį parodos katalogą: „Ši paroda ir jos katalogas – unikali galimybė įamžinti ir plačiajai visuomenei parodyti mažai žinomas Vilniaus pastatų puošmenas. Be to, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai pristatomas vertingas, įvairus ir įdomus, bet vis dar per mažai Lietuvoje įvertintas ir nušviestas klasicizmo, romantizmo, istorizmo ir moderno laikų polichrominis dekoras".
 
Rūmai kaip vietos dvasia
 
Europos paveldo dienos taip įtraukė Vilniaus klubą, kad kitąmet jis vėl buvo aktyvus jų dalyvis. Šįkart paveldo šventės tema buvo „Genius loci. Vietos dvasia". Ją klubiečiai kartu su fotografais Arūnu Baltėnu, Ramūnu Danisevičium ir Dainium Labučiu įkūnijo fotografijos paroda, įamžinusia garsius ir daug kultūrai nusipelniusius žmones jų mėgstamiausiuose senojo Vilniaus kampeliuose. Specialiame vakare Umiastovskių rūmuose visuomenė galėjo susitikti su tokiais nuotraukų herojais kaip Gražina Drėmaitė, Edmundas Gedgaudas, Aušra marija Sluckaitė, Gražina Mareckaitė ir, moderuojant profesoriui Egidijui Aleksandravičiui, padiskutuoti apie išskirtinę Vilniaus dvasią.
 
Trečiųjų Europos paveldo dienų proga Vilniaus klubas pradžiugino vilniečius fotografijų ir kino dokumentikos paroda „Vilniaus laikas. Susitikimai", kuri atskleidė Vilniaus dvasią skirtingose epochose. Tai Vilniaus dienoraštis, užfiksuotas trijų skirtingų epochų liudininkų: Stanislavo Filiberto Fleury, Jano Bulhako su sūnumi ir Kęstučio Stoškaus. Jų nuotraukos atspindėjo kraštovaizdžio darną, įtaigią architektūrą, ypatingos dvasinės patirties reliktus. Fotografų žvilgsniui tarsi antrino kino operatoriai, kurių kronikos fragmentai suteikė vaizdiniams magišką gyvybės funkciją.
 
Šie renginiai ne tik atgaivino visuomenės primirštus grafų Umiastovskių rūmus, bet ir ėmė asocijuotis su konceptualiais, jaukiais ir profesionaliai organizuojamais kultūros vakarais. Kai R. Paknio leidykla išleido Gražinos Mareckaitės knygą "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų", jos pristatymas įvyko būtent šioje erdvėje. Dalyvavo autorė, taip pat aktorė Dalia Michelevičiūtė, muzikologė, muzikos istorikė Dana Palionytė, kunigas Julius Sasnauskas, žurnalistė Aldona Žemaitytė, „Vilniaus klubo" nariai ir daugybė vakaru susidomėjusių miestelėnų.
 
Ketvirtas klubo dalyvavimas Europos paveldo dienose tema „XX a. pradžios skonis" taip pat tiesiogiai susietas su Umiastovskių rūmais ir grafų čia puoselėtomis kultūros tradicijomis. Vilniaus klubo paveldo renginių kuratorė Rita Bartkevičienė papasakojo, kad klubiečių akiratyje šįkart – rūmuose vykdavę slapti lietuviški vakarėliai, vadinti arbatvakariais. Tad miestelėnams ir skiriami teatralizuoti muzikos bei literatūros artbatvakariai, sušildyti ypatingai dekoruota erdve – paties klubo narių šeimų XX a. pradžios nuotraukomis.
 
Jolanta Miškinytė

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas